Pasak psichologų, jau nuo pirmųjų dienų tėvai turi kalbinti ir kalbėtis su savo mažyliais. Ir ne tik kalbėtis, bet ir matyti bei girdėti jų atsakymus.
Anot psichologės Dianos Zandės, didžiąją dalį paros mažylis miega, daug laiko praleidžia prie mamos krūties (jei yra žindomas), nemažai laiko verkia ir zirzia, o kur dar laikas maudynėms, drabužėlių perrengimui, sauskelnių keitimui ir pan.
Tačiau visa tai galite atlikti ne techniškai, iš inercijos, o pasakoti mažyliui, ką dabar darote.
Labai svarbu kalbėti apie veiksmus, kuriuos atliekate, o svarbiausia – žiūrėkite į vaiką, nes itin svarbus akių kontaktas. Mažylis pastebės mamos ar tėčio gerą, mielą, meilės kupiną veido išraišką.
Kalbėkite lėtai, nes kūdikis nespės sekti jūsų veido mimikos, jei greitai išbersite žodžius.
Būna, kad po gimdymo mama jaučia liūdesį, ją kankina depresija, tad jai ne pokalbiai su mažyliu tuomet rūpi, todėl viskas atliekama automatiškai, o mažyliui tokiu periodu būna labai sunku.
Nesvarbu, kokia jūsų nuotaika, būdami su mažyliu, pralinksmėkite. Televizorius ir kiti buities reikalai palauks – skirkite kūdikiui keliolika svarbių minučių ir bendraukite su juo.
Galite ir padainuoti, arba nekalbėkite ir nedainuokite, o tiesiog priglauskite mažylį prie krūtinės. Neverbalinis bendravimas taip pat labai svarbus. Viską darykite ramiai ir gera nuotaika.
Anot psichologės, net jei mažylis ir nereaguoja į jūsų bendravimą, tai nereiškia, kad jis jūsų negirdi. Kai mama perrengia kūdikį, jis žiūri į ją dėmesingai, klausosi, ima spardytis kojytėmis ar šypsotis – taip jis išreiškia savo bendravimą.
Mažylis nuolat siunčia bendravimo signalus tėvams, ir jei jie įdėmiai į jį žiūri ir klausosi – supranta šuos bendravimo ženklus. Svarbiausia – neskubėti ir bendrauti ramiai, pasistenkite prisiderinti prie vaikučio ritmo.
