Apie cepelinus ir Pagranduką.

Kai tris dienas su draugais lepinomės Latvijos pajūryje ir naktipiečiams valgėme apelsinų marinate pailsėjusią mėsytę, mano širdis džiaugėsi, kad kompanijoje puikios šeimininkės ir mano įprastame vasaros valgiaraštyje (sumuštiniai, blynai, makaronai ir košė) atsirado kažkas pikantiškesnio, pvz. keptas sūris su čiobreliais ar kuskuso salotos. Tačiau mano širdis dar labiau spurdėjo, kai atostogas pratęsus kaime maistas pasipylė kelis kartus per dieną reguliariu metu (kas vasaros sezone mūsų šeimoje buvo labai jau retai) ir dar toks, na toks kaip tikrai mamos pagamintas. Cepelinai. 

 Ir aš juos su pasimėgavimu, na dar grietine ir spirgučiais suvalgiau visus 5. Taip, 4 su varškė ir 1 su mėsa. Mano spurdantis skrandis po dviejų sakė aš pilnas, bet akys ir širdis, visi skonio receptoriai prašėsi dar vieno, ir dar... Vėliau kaip buvo skanu, taip buvo ir sunku. Priguliau net pokaituko miego su savo mažyliu. Ir kai mažylis jau atsikėlė, aš vis dar norėjau miegot. Žinojau, kad kitą dieną tie patys garduoliai bus pietums jau pakepinti ir man seilė tįso vien pagalvojus, pažadėjau suvalgyti tik du. Bet ta maža puselė taip skaniai į mane spoksojo, kad suvalgiau ir ją. Svajojau apie grįžimą namo ir  veikimą bet ką, tik nevalgyti. Kitą dieną gėriau pasukų jogurtą ir raškiau sodo uogas, bet buvo taip pat sunku, kaip ir prieš dvi dienas, kai sprogau nuo cepelinų. Kai kitą dieną atsikėliau ir vis tiek buvo sunku ėmiau ir papokštavau, jei cepelinai senokai suvirškinti tai virusas arba aš laukiuosi. Ir kad pokštas būtų didesniu pokštu pavakarę vis dar jausdamasi sunkiai nusipirkau nėštumo testą. Grįžus vyras pjovė žolę. Vos spėjus įmerkti testą per akimirką išsprogo dvi raudonos riebios juostelės. O taip tai virusas, sakau vis dar burzgiant žoliapjovei, pasidariau testą. Ar geras atsakymas?- žoliapjovė nutyla... Pats geriausias, sakau – Pagrandukas. Ar ne? Geriausias. Ir kaip geriausiai pats moka nužingsniavo paskui žoliapjovę. Atrodė tik labiau šypsosi. Aš puoliau kažką galvoti, kažką lyg svajoti, lyg ir visi sunkumai baigėsi. Ne lyg. Iš tikro. Rytoj ir dar rytoj, ir šiandien jokių cepelinų pririjimo ar viruso požymių. Tad jei ne tas pokštas, turbūt dar šiandien nežinočiau apie tokius didelius pokyčius.

Ir kai gydytojos kabinete, juodame ekranėlyje tikėjausi išvysti gal jau mirksintį juodą taškelį – plakančią širdelę, aš pamačiau visą mažyti vaikelį, bumbuliukus galūnėse ir tos bumbulinės rankytės man netgi mojavo! 10sav.  ir 3 dienos,- sako gydytoja ir aš šią žinią kaip didžiausią dar vieną netikėtumą skubėjau parnešti namo. Tą dieną aš, tėtis ir du broliukai visa širdimi pradėjome laukti mūsų Pagranduko.