Gailutei - 7 mėnesiukai: du dantukai ir visi kiti panelės pasiekimai...

Gailutei po poros dienų jau bus septyni mėnesiukai. Lygiai prieš mėnesį jaunoji panelė buvo užsirašiusi eiliniam vizitui į polikliniką. Praėjo mėnuo ir tėtis, mama bei pati Gailutė atkeliavo vežimėliu nuo pavasarinių tirpstančių pusnų pažliugusiais šaligatviais į polikliniką.

Kovo 19 d., penktadienis

Rūbinėje dar žieminius kailiukus iškeitusi į laimingo numerio žetoną jaunoji šeimynėlė patraukė Gailės pasiilgusios daktarytės durų link.

Šiandien jokių skiepų! Matyt, nujausdama tai, viso vizito metu mergaitė buvo pakilios nuotaikos ir mielai leidosi apžiūrima ir pamatuojama.

Viskas gerai: sveriam 8 kilogramus ir 300 gramų, o mūsų ūgis lygiai 70 centimetrų (gimėme 3600 g ir 53 cm). Kitais žodžiais tariant, šie gana „iškalbūs“ statistiniai duomenys reiškia, kad per pastarąjį mėnesį Gailužė priaugo keturis šimtus gramų bei ūgtelėjo porą centimetrų (normalu).

{smallpic:1}

Išbandysiu dantukus...

Gyrėmės daktarytei, kad jau visas mėnuo Gailė kerta daržovių košeles, kad pradžioje patikusios morkutės dabar jau mums visai nebepatinka, kad esant visai nusisekusiai nuotaikai, mažylė sukerta visą beveik 200 mililitrų košės indelį ir pareikalauja dar (ilgos ovacijos ir aplodismentai).

Bet gi pagrindinė mūsų naujiena buvo ta, kad kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, į laisvę prasikalė Gailužėlės pirmasis dantukas! Tačiau neskubėkite džiaugtis – kitą dieną, kur buvęs, kur nebuvęs, pradėjo lįsti ir antrasis (šūkiai, euforija, džiaugsmo ašaros – valio)!!! Žinoma, po tokių naujienų daktarėlė bei puikioji seselė negalėjo neapalpti iš nuostabos (ir neapalpo).

Atrodytų, kai jau gyvenime tiek pasiekta, ko dar galėtų norėti Gailutė, tačiau medicina sako, kad yra ko norėti – Gailutei „galima norėti“ pradėti valgyti kruopines košeles. Tikras naujas iššūkis. Jaunieji augintojai išklausė patarimų, kaip ir ką reikia virti, trinti, skaninti ir su neslepiamu jauduliu, kad tik ko nepamirštų, virškino gautą informaciją. Jie buvo susipažinę su įvairiomis pratinimo prie kieto maisto teorijomis, bet nusprendė vadovautis šeimos gydytojos siūlomu variantu.

{smallpic:2}

Man jau septyni mėnesiai, va...

Taigi, vizitas poliklinikoje praėjo sėkmingai (valio). Diena buvo pavasariškai šilta, o tėčiui dar liko truputis pietų pertraukos, todėl šeimyna nusprendė pasinaudoti geru oru bei sėkminga geografine padėtimi ir patraukti ekologinio turgelio link.

Morkos, kopūstai, salierai, burokai, rūkytos dešros, naminė duona ir dar bala žino kas buvo sėkmingai patalpinti Gailužėlės vėžimėlio krepšyje. Dar porą pergalingų bučinukų Skirmužei ir planinei kelionei į polikliniką bus galima suriesti stambų pliusą. Liko tik menkniekis – parstumti vežimėlį į Tauro kalną.

Būtent ši mažytė smulkmenėlė ir užtraukė nepasitenkinimo debesėlį visai Gailės iškylai. Kalno papėdėje, šalia judrios keturių juostų gatvės, tėtis sustrategavo, kad kopti bus lengviau ta puse, kur nėra nė vieno pėsčiojo. Ir tai buvo esminė klaida, nes būtent šia gatvės puse, greta ir taip šlapio šaligatvio, nuo kalno tekėjo tikra ištirpusio sniego upė.

Pravažiuojantys automobiliai tėkšdavo vandens kaskadas tiesiai ant praeivių, t.y. ant grįžtančios namolio šeimynėlės. Gailės vežimo „namelį“ gelbėjo apsauga nuo lietaus, tačiau nei mamytės, nei tėvelio dukrelė vidun neįsileido.

Apeliavo į tai, kad neva: „ir taip maža vietos, o čia dar su šlapiais batais...“. Taigi, užsilaukiusiam seneliui Justinui šeimynėlė (išskyrus, žinoma, Gailutę) pasirodė, minkštai tariant, ne visame gražume. O, bet, tačiau... svarbiausia juk, kad Gailei viskas gerai, o visa kita – smulkmenos.

Iškalbusis ir humoro nestokojantis Gailės tėtis Vitalijus