Emigracijos srautai iš Lietuvos, deja, beveik nemažėja. Tad šiandien siūlau į emigraciją pažvelgti iš paprasto žmogaus - merginos, moters, mamos pozicijos.
2009 m. gruodžio 18 d.
Kokie apgailėtini laikai. Rodo, dar neseniai puoselėjau gražias svajones ir viltį ramiausiai gyventi savo studijų mieste. Su didžiuliu entuziazmu baigusi vidurinę ėmiau studijuoti savo širdžiai mėgstamą specialybę – drabužių dizainą. Sėkmingai apsigyniau ir magistro studijas, šventai tikėdama, kad ir antrasis aukštojo mokslo diplomas gyvenime pravers.
Taip, gal jis išties pravers, tačiau šiuo metu iš tų popierėlių jokios naudos. Technologės darbas siuvykloje rutiniškas, o ir svarbiausiems poreikiams tenkinti pinigėlių iš užmokesčio nepakanka. Būsto šildymo, degalų kainos kyla, maisto taip pat. Dar gerai, kad neturiu šeimos, nes neįsivaizduoju, kaip reikėtų pragyventi.
Jau susikroviau lagaminus ir ryt išskrendu svečion šalin. Į nežinią, bet su tikėjimu, kad viskas bus gerai. Agentūra žadėjo parūpinti darbą paukštyne ir apgyvendinimą. Iš kitų lietuvių esu girdėjus, kad Anglijoje pragyventi galima. Galima ir susitaupyti ateičiai. Tiesa, labai nesinori palikti artimųjų, draugų. Kita vertus, nebegaliu ilgiau tverti nepagarbos sau, kaip žmogui. Dar toji krizė. Dėl jos čia visi kaip be galvų. Nežinia, ką rytojus dar atneš.
2010 01 09
Esu nusikalusi. Nieko nenoriu – nei su kuo bendrauti, nei užkandžiauti. Rankas gelia. Vis dar stengiuosi priprasti prie darbo paukščių fabrike režimo: kėlimasis nuo ketvirtos ryto, važiavimas dviračiu iki darbo vietos ir darbas šaltose gamybinėse patalpose. Negyvų vištų smarvė. Fee... nežinau, ar ilgai čia tempsiu...
2010 03 22
Jau daugiau nei keturi mėnesiai, kai gyvenu Anglijoje. Prie darbo pripratau – juk sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Iš pradžių be galo buvo sunku ir psichologiškai adaptuotis naujoje vietoje, nes kalbos barjeras mane žlugdė. Lankiau specialius imigrantams anglų kalbos kursus ir dabar jau drąsiai galiu net parduotuvėje susikalbėti su pardavėjomis.
Pasiilgau namų. Ypač gardžių mamos cepelinų, balandėlių. Smagių šeimyninių pokalbių. Bet jau neilgai trukus vyksiu pas saviškius. Darbovietė duoda porą savaičių atostogų, tad Velykas sutiksiu gimtajame krašte. Valio!
***
2011 liepa
Štai ir vėlei aš namie. NAMAI – koks šventas šis žodis. Čia mama, tėtis, brolis. Čia draugai, bičiuliai.
Prieš keletą dienų vaikštinėdama brangiais gimtojo miestelio takais susitikau buvusią pirmąją meilę – suolo draugą Algimantą. Pakvietė kavos, išsikalbėjome. Jis taip pat karts nuo karto keliauja tai į Daniją, Airiją, Ispaniją, Angliją uždarbiauti. Bet, sako, vienam jam svečioj šaly nejauku, tad ilgai neužsibūna. Mano dvidešimt septynerių metų klasės draugas vis dar be antrosios pusės. Kaip ir aš.
Po pasimatymo suvokiau, jog labai norėčiau jį dar kartą pamatyti...
***
2012 balandžio 13
Neįtikėtina, kiek laiko praėjo nuo mano paskutinių minčių išsakymo tau, dienorašti. Ir kiek visko įvyko.
Štai jau mėnuo, kaip esu ištekėjusi už šauniausio pasaulyje žmogaus – Algimanto. O po mano širdimi jau keletas mėnesių plazda nauja gyvybė. Su džiugesiu ir nekantrumu laukiu pasimatymo su mūsų vaikeliu. O iki tol vis dar gyvename tarp žemės ir dangaus – arba Anglijoje, arba Lietuvoje.
Neįsivaizduoju, ką reikės daryti, kai gims mažylis – juk negalime blaškytis. Vaikui svarbus saugumas, stabilumas. Viena vertus, užsieny gyventi gerai, nes esi užtikrintas dėl rytdienos. Žinai, kad duonos kąsnis visad atsiras, net nedirbančiajam. Juk socialinės pašalpos čia tokios, jog be rūpesčių gali gyventi dykai tol, kol atsibos.
Kita vertus, Anglija nėra tikrieji mūsų namai. Kaip augs vaikutis be senelių meilės ir globos? Kaip pritaps prie svetimšalės aplinkos? Nežinau... su vyru artimiausiu metu turėtume apsispręsti, ką daryti, kad ir būtų apsaugota šeima nuo finansinių sunkumų ir kad vaikutis neprarastų ryšio su tėvų šaknimis.
2012 lapkričio 29
Spalio pradžioje susilaukėme nuostabaus sūnelio. Pavadinome jį Luku Pijumi. Dabar jam jau du mėnesiai. Vis dar išgyvename neapsisprendimo laikotarpį. Vyras dirba, o aš iki sūnui sueis devyni mėnesiai, galiu būti su vaikučiu namuose. Kuo toliau, tuo vis labiau galvoju apie Lietuvoje likusius artimuosius. Apie tai, kad jiems ten nelengva.
Mama dėl etatų mažinimo neteko darbo. Tėtis griebiasi įvairiausių, dažnai nelegalių darbų, kad tik bent duonai užsidirbtų. Jei ne brolio paskutinieji mokslo metai, manau, kviesčiausi juos čia pas save. Čia darbo šiaip ar taip įmanoma gauti, nors per pastaruosius keletą metų darbdaviai ir labiau reikalauja gero anglų kalbos mokėjimo. Na bet ne bėda, labai norint galima išmokti. Mama galėtų prižiūrėti vaikaitį, o aš grįžčiau į darbą.
Kita vertus, o kas bus, tarkim, po dešimties-dvidešimties metų, jei vis dėlto nuspręstume likti čia? Iš kitų tautiečių parties žinau, kad vaikai daug imlesni, tad ir mano sūnus ims gerai kalbėti angliškai, lankys anglų mokyklą, vėliau koledžą. Galbūt susižavės jauna angle, brazile ar lenkaite, ves. Susilauks vaikų.
Kokia kalba kalbės mano anūkai?
Ar aš noriu, kad mano ir vyro lietuvių kilmę vaikams primintų tik įrašas pase? Ar aš noriu, kad mano tauta asmiliuotųsi kitataučių jūroje?
NENORIU! Bet šiuo metu kito sprendimo kelio nematau. Taip, esu egoistė, pragmatikė, materialistė, bet šiuo metu mano mylimai šeimai taip geriausia.
KAIP JŪS VERTINATE LAIMĖS PAIEŠKAS SVEČIOJE ŠALYJE?
AR NEMANOTE, JOG DABARTINIŲ EMIGRANTŲ VAIKAI, JUO LABIAU VAIKŲ VAIKAI, IŠTIES APIE SAVO KILMĘ BESUŽINOS TIK IŠ ĮRAŠO PASE?
tai va kiekvienas ziuri kaip yra geriau, manau visi mielai gyventu lietuvoj jei butu geresnes salygos, bet tikrai ima pyktis kai dirbi 12 val per para o gauni 700 lt, kuomet nedirbantis ir gyvenantis is pasalpu gauna tiek pat ar net ir daugiau. tai logiskai pagalvojus am lenkt nugara jei gali sedet namie sau ramiai ir gaut tiek pat kiek dyrbdamas...
aciu 😀
na naturalu, kad yra kulturinis sokas, kai prasideda namu ilgesys, nes juk vistiek norit grizti, juk vistiek namai yra cia. Juk vistiek randat minusu ir ten gyvendami, galbut erzina kazkokia tvarka, gal tempas ir t.t. Tada prasideda psichologinis sunkumas. Sekmes visoms, stiprybes visoms, ar gyvenat LT ar gyvenat kazkur toli. Kiekviena turime savo nuomone ir turbut pagal ja ir darome sprendimus ir veikiame vienaip o ne kitaip 😉
mano didzioji buvo 5 metuku kai cia atvykom,ir ji mieliau gyventu Lietuvoje,nes like ir seneliai ir draugai.ir man del to skaudu,kad ji ju nemato taip daznai kaip noretu.mazoji gimusi cia,tad bus matyti,kur jai bus geriau.buvo ir man kriziu,ziauriai norejau i Lietuva,bet zinau,kad keleta metu tikrai teks gyventi cia.
as ne apie blogi kalbu, jokiu budu nesakau kad kazkur yra blogai. Jei skaitete diskusija nuo pradziu jau issakiau minti, kad mano nuomone, kiek domejausi apie mazu vaikuciu vystymasi, tai apslinkos suvokimas pats savaime, naturaliai atsiranda per piermuosius 3 metus. Tuo metu labai svarbu kur vaikutis auga, nes nuo to priklauso kaip jis save identifikuoja. As sakiau, kad galeciau isvykti irgi gyventi i kita sali, bet tik kai vaikui bus maziausiai 4 metai, kai jis bus tvirtai pazistantis senelius ir ju nepamirs per pirmus menesius (pamirs kalbu emocionaliai), bus priemes aplinka tokia kokia ji yra lietuvoje, bus ismokes kalbeti lietuviskai ir t.t. Cia mano nuomone, ta ir turejau omenyje sakydama, kad aplinka labai daug formuoja maza zmogu.
na aš turiu vienus draugus, kaip pavyzdį..jie jau dešimt metų Airijoj gyvena, turi dvi dukras.. kol buvo mažytės, tos mergaitės mokėjo lietuviškai..dabar, kuo toliau, tuo labiau pamiršta lietuvių kalbą ☹ grįžta kiekvieną vasarą į LT, ir jau kalba su akcentu..tėvai sakė, kad net tarpusavyje jos kalbasi angliškai..natūralu, juk lanko vietos mokyklą..o lietuvių kalbą girdi tik namuose..jie taip pat švenčia lietuviškas šventes, bet, matyt, to nebepakanka...
jei bus su vaikais nekalbama ir nekreipiama demesio i blogus dalykus,ar blogus poelgius,tai ir Lietuvoje vaikas uzaugs blogas.gyvename civilizuotoje salyje,mokykla tikrai gera,kurioje yra tikrai neskiriama,ar tu juodas,ar tu baltas,vyksta vaikai i ivairias ekskursijas,sventes taip pat cia beveik tokios pat.nezinau ka ji tokio blogo gali paimti is aplinkos,nes visur yra ir blogu,ir geru dalyku.tiesiog gyvename iprasta gyvenima.aisku liudna nematyti artimu,bet ir jie supranta,kad siuo metu yra cia lengviau isgyvent nei Lietuvoje.
tai labai sveikintina, kad vaikams skiepijama lietuviu paprociai ir kalba 😀 tik man rodos, vistiek vaikus formuoja ir labai daug aplinka kurioje jie gyvena, ne tik tevai, ne tik kalba, ne tik sventes!
visiskai tau pritariu,kad isvaziavimas nereiskia atsisakymas lietuvybes.niekada nesigedyju cia budama pasakyti,kad esu lietuve.ziurime lietuviska televizija,perkame lietuviskus zurnalus,vaziuojame apsipirkti i lietuviskas parduotuves,visada pagal visas tradicijas svenciame lietuviskes sventes.mano didzioji dukryte tikrai zino,kas yra Kucios ar kitos sventes.
tai kad zmones isvaziuoja nereiskia kad jie atsisako savo lietuvybes, visi savo seimose kalba lietuviu kalba, svencia lietuviskas sventes, bet tuo paciu metu ir tobuleja, mokosi svetimos kalbos, plecia savo akiraty, pazysta kita kultura.... o tai kad vaikai nezinos savo saknu tai cia tikra nesamone, juk vistiek grystam visi atostogu, parsivezam vaikus ir jie mato kaip ir kur gyveno tevai pries isvykdami svetur. mes nesitikejom kad cia bus rojus, zinojom kad reiks sunkiai dyrbt ir dyrba vyras bet alga ir pragyvenimo lygis nera ka lygint su lietuva. kur algos minimalios o kainos europines parduotuvese.
aštri diskusija čia užvirė. jei reiktų man rinktis skurdą LT ar ramų gyvenimą svetur, aišku rinkčiausi pastarąjį variantą. tik žinoma, pirmiausia išnaudočiau visas įmanomas galimybes likti čia ir stengtis dėl savo šeimos ir tautos gerovės tėvynėje.
as tai galvoju,kad daug geriau kazkur isvykti,padirbeti,uzsidirbti bustui ar dar kazkam,o ne dejuoti kaip blogai Lietuvoje,gyventi uz minimuma,skolose ir panasiai.o dirbti cia reikia,bet tas darbas yra kur kas geriau apmokamas.kadangi turiu problemu su sveikata,tai galiu pasakyti,kad yra didziulis skirtumas.as cia gydyma gaunu visiskai nemokama.man net nemokamai duoda vitaminus,vaistai visi nemokami.mokykloje dukrai visiskai nemokamas mokslas.as nebijau laukt rugsejo ir baimintis,ar galesiu viska nupirkt,kas reik mokyklai.bet as visada pasiryzusi gryzt i Lietuva,ir ten gyvent,tiesiog norisi,kad ten butu nors kiek lengviau ir nereiktu baimintis ar bus galima isgyvent.
tu labai teisingai viska kalbi, ypatingai tada, kai ieskai galimybiu savo seimai. Kalbu butent apie galimybes, o ne lengviausia kelia issigelbeti, nes manau sutiksi su manim, kad tikrai bent jau pusei Lietuviu anglija, norvegija ispanija ar kokia kita salis atrodo kaip rojus i kuria norisi pabegti, o kiek daug sugrizta, nes pasirodo ten dirbti reikia, kad butu rojus irgi ir netgi sunkiai.
Zinau ir tai, kad skurdas yra ziaurus dalykas, mano gimineje yra visokiausiu seimu, nuo geriau gyvenanciu iki gyvenanciu kaime ir man skaudu ziureti i senjorus kurie gatveje ismaldos praso, taip yra kur Lietuvai reikia stengtis ir dirbti, bet is kitos paziurejus puses, as negaliu nesti atsakomybes uz visus zmones kurie gyvena prasciau uz mane. As negaliu nesidziaugti, nesididziuoti ir nesakyti, kad man Lietuvoje gerai, vien todel, kad mano kaimynui salia blogiau. Nepatinka man vienas lietuviu bruozas: jei jau man blogai, turi visiems buti blogai aplinkui, o jei gerai, tai duok dieve nesakysiu, dar uzpavydes kas nors ar atims ka...
man vistiek galimybiu ieskojimas nesisieja su lietuviskumu. Juk del to, lkad ieskai galimybiu, iskarto atsisakai lietuvybes? Man lietuvybe, mano saknys, niekaip nesisieja su valdzia, man tai siejasi su mano kultura, mano mentalitetu, mano kalba. Kad ir kaip valdzios as nemegstu, bet noriu issaugoti kas as esu, nes nenoriu buti niekas. Man svarbus mano identitetas.
kaip pirmame savo komentare ir rasiau, as nesmerkiu emigracijos, bet ji turi buti kaip galimybe o ne kaip issigelbejimas.
as gyvenu Anglijoje,bet tikrai mielu noru gyvenciau Lietuvoje,bet kolkas manau teks pasibuti cia.vien del to,kad vaikams suteikt geresni gyvenima,o ir patiems neskaiciuoti centu.jei tik Lietuvoje butu nors kiek geriau,tikrai vaziuociau atgal,nes gaila,kad seneliai nemato kaip auga anukes,gaila paliktu draugu 😀
va cia galima pritaikyti mano pasakyma, kad kitos salys yra kaip galimybes, o ne issigelbejimas. Daugelis zmoniu dirba uzsienio salyse, savaitemis, menesiais, kelis kartus per savaite skrenda kur nors, kelis kartus per menesi ir kaip sakoma ima is tos salies visas galimybes, bet lietuvybes del to neissizada!
idomi pirmoji mintis. Gali pakomentuoti, kodel tiems kurie sunkiau pragyvena tuoj isvis bus neimanoma gyventi vien todel kad atsiranda zmoniu kuriems gyventi yra gerai?
as pavyzdziui reiskiu aktyviai nuomone kas man LT nepatinka ir tai darau tiesiogiai merui, tiesiogiai sukurtoms darbo grupems, kurios kuria istatymus, bet ir nerekiu kaip viskas cia supuve, kaip niekad nieko nedaro, nes jauciuosi varydama ant saves 😀
o kodėl jūs dar LT? 😀
deja, ir mūsų šeimos galva lenkia nugarą užsienyje..norim gerai gyvent, norim turėt ką duot vaikams, norim galų gale gyvent kaip žmonės neskaičiuodami centų..aišku, džiaugiuos, kad jis grįžta kiekvieną savaitgalį ir taip laiką skiria mums..abejoju ar daug ką galėtume leisti, jeigu vyras dirbtų tą patį darbą LT..aišku, bado nebūtų..gyventume nuo algos iki algos..bet liktų tik ir pasvajot apie poilsį užsienyje, apie nuosavą namą ir pan. 😉
tik vyras yra pasakęs, kad niekada nenorėtų gyventi užsienyje..apsistoti visam laikui... nes į emigrantus žiūrima kaip į antrarūšius padarus..aš ir pati nenorėčiau gyventi užsienyje..jokiu būdu 😀
mes niekad nesedejom ranku susideje, dirbau ir as ir vyras dyrbo bet kas is to? algos mazos is kuriu nei namus nusipirksi nei vaikam ateti padesi susikurt... as geriau lenksiu nugara svecioj saly bet ir pinigus gausiu padorius, kad galeciau gyvent kaip zmogus. mes nesam is tu kurie renkasi lengvesny kelia ir gyvena is pasalpu, mes esam darbingi zmones, dirbam ir norim gaut uz ta darba padoru atlyginima. deje lt iki to laba toli dar.
Idomi tema 😀 neisssemiama 😀
o kas yra valdzioje? tie patys zmones, teismineje sistemoje? irgi tie patys zmones. Zmones netgi yra sistemos dalis. Patys renkame valdzia. Ka isrenkame ta turime. Galime patys ten eiti!
Viskas yra uzdaras ratas. Sedime, sakome, kaip viskas blogai, bet ko mes tikimes? Jei tikimes geriau, tai ir prasykime daugiau tai ir darykime daugiau. Gerai sake kodelcia: kaip sauksi taip atsilieps!
Ir dar vienas klausimas: ar tikrai galima sulyginti lietuvybe ir ekonomine situacija Lietuvoje? Neblogai atrodo: kai ekonomine situacija gera, visi sako, kokie yra patriotai (prisimenu metus iki 2008, visi gyveno tikrai puikiai, visko turejo ir visi uzriete noris vaiksciojo), o tik kazkas nebegerai, visi kratosi lietuvybes. Man nesusiderina sitie du dalykai.
O zmones kurie bega i kitas salis, tikrai nuo lietuvybes nepabegs. Jie visur bus lietuviai, su savo mentalitetu. O jei bamba kaip blogai Lietuvoje, kitoje salyje irgi bambes jei bus blogai.