Emigracijos srautai iš Lietuvos, deja, beveik nemažėja. Tad šiandien siūlau į emigraciją pažvelgti iš paprasto žmogaus - merginos, moters, mamos pozicijos.
2009 m. gruodžio 18 d.
Kokie apgailėtini laikai. Rodo, dar neseniai puoselėjau gražias svajones ir viltį ramiausiai gyventi savo studijų mieste. Su didžiuliu entuziazmu baigusi vidurinę ėmiau studijuoti savo širdžiai mėgstamą specialybę – drabužių dizainą. Sėkmingai apsigyniau ir magistro studijas, šventai tikėdama, kad ir antrasis aukštojo mokslo diplomas gyvenime pravers.
Taip, gal jis išties pravers, tačiau šiuo metu iš tų popierėlių jokios naudos. Technologės darbas siuvykloje rutiniškas, o ir svarbiausiems poreikiams tenkinti pinigėlių iš užmokesčio nepakanka. Būsto šildymo, degalų kainos kyla, maisto taip pat. Dar gerai, kad neturiu šeimos, nes neįsivaizduoju, kaip reikėtų pragyventi.
Jau susikroviau lagaminus ir ryt išskrendu svečion šalin. Į nežinią, bet su tikėjimu, kad viskas bus gerai. Agentūra žadėjo parūpinti darbą paukštyne ir apgyvendinimą. Iš kitų lietuvių esu girdėjus, kad Anglijoje pragyventi galima. Galima ir susitaupyti ateičiai. Tiesa, labai nesinori palikti artimųjų, draugų. Kita vertus, nebegaliu ilgiau tverti nepagarbos sau, kaip žmogui. Dar toji krizė. Dėl jos čia visi kaip be galvų. Nežinia, ką rytojus dar atneš.
2010 01 09
Esu nusikalusi. Nieko nenoriu – nei su kuo bendrauti, nei užkandžiauti. Rankas gelia. Vis dar stengiuosi priprasti prie darbo paukščių fabrike režimo: kėlimasis nuo ketvirtos ryto, važiavimas dviračiu iki darbo vietos ir darbas šaltose gamybinėse patalpose. Negyvų vištų smarvė. Fee... nežinau, ar ilgai čia tempsiu...
2010 03 22
Jau daugiau nei keturi mėnesiai, kai gyvenu Anglijoje. Prie darbo pripratau – juk sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Iš pradžių be galo buvo sunku ir psichologiškai adaptuotis naujoje vietoje, nes kalbos barjeras mane žlugdė. Lankiau specialius imigrantams anglų kalbos kursus ir dabar jau drąsiai galiu net parduotuvėje susikalbėti su pardavėjomis.
Pasiilgau namų. Ypač gardžių mamos cepelinų, balandėlių. Smagių šeimyninių pokalbių. Bet jau neilgai trukus vyksiu pas saviškius. Darbovietė duoda porą savaičių atostogų, tad Velykas sutiksiu gimtajame krašte. Valio!
***
2011 liepa
Štai ir vėlei aš namie. NAMAI – koks šventas šis žodis. Čia mama, tėtis, brolis. Čia draugai, bičiuliai.
Prieš keletą dienų vaikštinėdama brangiais gimtojo miestelio takais susitikau buvusią pirmąją meilę – suolo draugą Algimantą. Pakvietė kavos, išsikalbėjome. Jis taip pat karts nuo karto keliauja tai į Daniją, Airiją, Ispaniją, Angliją uždarbiauti. Bet, sako, vienam jam svečioj šaly nejauku, tad ilgai neužsibūna. Mano dvidešimt septynerių metų klasės draugas vis dar be antrosios pusės. Kaip ir aš.
Po pasimatymo suvokiau, jog labai norėčiau jį dar kartą pamatyti...
***
2012 balandžio 13
Neįtikėtina, kiek laiko praėjo nuo mano paskutinių minčių išsakymo tau, dienorašti. Ir kiek visko įvyko.
Štai jau mėnuo, kaip esu ištekėjusi už šauniausio pasaulyje žmogaus – Algimanto. O po mano širdimi jau keletas mėnesių plazda nauja gyvybė. Su džiugesiu ir nekantrumu laukiu pasimatymo su mūsų vaikeliu. O iki tol vis dar gyvename tarp žemės ir dangaus – arba Anglijoje, arba Lietuvoje.
Neįsivaizduoju, ką reikės daryti, kai gims mažylis – juk negalime blaškytis. Vaikui svarbus saugumas, stabilumas. Viena vertus, užsieny gyventi gerai, nes esi užtikrintas dėl rytdienos. Žinai, kad duonos kąsnis visad atsiras, net nedirbančiajam. Juk socialinės pašalpos čia tokios, jog be rūpesčių gali gyventi dykai tol, kol atsibos.
Kita vertus, Anglija nėra tikrieji mūsų namai. Kaip augs vaikutis be senelių meilės ir globos? Kaip pritaps prie svetimšalės aplinkos? Nežinau... su vyru artimiausiu metu turėtume apsispręsti, ką daryti, kad ir būtų apsaugota šeima nuo finansinių sunkumų ir kad vaikutis neprarastų ryšio su tėvų šaknimis.
2012 lapkričio 29
Spalio pradžioje susilaukėme nuostabaus sūnelio. Pavadinome jį Luku Pijumi. Dabar jam jau du mėnesiai. Vis dar išgyvename neapsisprendimo laikotarpį. Vyras dirba, o aš iki sūnui sueis devyni mėnesiai, galiu būti su vaikučiu namuose. Kuo toliau, tuo vis labiau galvoju apie Lietuvoje likusius artimuosius. Apie tai, kad jiems ten nelengva.
Mama dėl etatų mažinimo neteko darbo. Tėtis griebiasi įvairiausių, dažnai nelegalių darbų, kad tik bent duonai užsidirbtų. Jei ne brolio paskutinieji mokslo metai, manau, kviesčiausi juos čia pas save. Čia darbo šiaip ar taip įmanoma gauti, nors per pastaruosius keletą metų darbdaviai ir labiau reikalauja gero anglų kalbos mokėjimo. Na bet ne bėda, labai norint galima išmokti. Mama galėtų prižiūrėti vaikaitį, o aš grįžčiau į darbą.
Kita vertus, o kas bus, tarkim, po dešimties-dvidešimties metų, jei vis dėlto nuspręstume likti čia? Iš kitų tautiečių parties žinau, kad vaikai daug imlesni, tad ir mano sūnus ims gerai kalbėti angliškai, lankys anglų mokyklą, vėliau koledžą. Galbūt susižavės jauna angle, brazile ar lenkaite, ves. Susilauks vaikų.
Kokia kalba kalbės mano anūkai?
Ar aš noriu, kad mano ir vyro lietuvių kilmę vaikams primintų tik įrašas pase? Ar aš noriu, kad mano tauta asmiliuotųsi kitataučių jūroje?
NENORIU! Bet šiuo metu kito sprendimo kelio nematau. Taip, esu egoistė, pragmatikė, materialistė, bet šiuo metu mano mylimai šeimai taip geriausia.
KAIP JŪS VERTINATE LAIMĖS PAIEŠKAS SVEČIOJE ŠALYJE?
AR NEMANOTE, JOG DABARTINIŲ EMIGRANTŲ VAIKAI, JUO LABIAU VAIKŲ VAIKAI, IŠTIES APIE SAVO KILMĘ BESUŽINOS TIK IŠ ĮRAŠO PASE?
pritariu
guzikeli1, pagarbą išties turime patys užsitarnauti. nes kaip šauksi - taip atsilieps. viskas priklauso nuo mūsų pačių noro ko nors siekti, požiūrio, bei žinoma galimybių. bet jei jokių galimybių LT nėra, tada aišku galima laimės ieškoti ir svetur. svarbiausia veikti, o nesudėjus rankas dejuoti. tad emigracija iš esmės nėra blogas dalykas. tik va svarbiausia, kad šeima visa būtų kartu 🌷
butu gerai, kad mastytume apie kitas salis kaip apie galimybes o ne kaip apie issigelbejima!
SITOS GINTARES MINYTS ISTEIS MAN PRIIMTINOS 'As tikiu,kad Lietuvoje irgi bus gerai kazkada ir as busiu dalis to, kad Lietuva ten nueis, nes tik, nuo zmoniu viskas priklauso. Lietuva ir yra zmones, ne valdzia, ne prezidentas, ne dar kazkas o patys zmones.' O SIAIP ŠIUO TEKSTU LABAI NORĖJAU ISPROVOKUOTI JUS PASIDALINTI MINTIMIS APIE EMIGRACIJĄ. ši istorija ne man nutikusi, tokia apibendrinanti lietuvių patirtis. tik va jaučiu pareigą kalbėti apie kylančią grėsmę prarasti ateities kartas... mūsų emigrantų vakus, kurių dauguma greičiausiai savo ateitį taip pat kurs ne LT
👍
o kas turi gerbt, o kam turi buti idomu? As gerbiu save pati ir neverkslenu kad oj va pinigu man mazai moka, tiesiog ieskau galimybiu kaip tu pinigeliu uzsidirbti! Na likimas dave, kad negimem Dubajuj, kur visi milijonieriai ir niekas nieko ant lekstutes neduoda, todel einu ir skinuosi kelia ir del to nespjaunu i savo saknis ir lietuviskuma. Dar karta pasikartosiu, kad man gera, kad galiu prisideti prie Lietuvos ejimo geresniu laiku link ir tada save gerbiu ir savim didziuojuosi.
Juk yra zmoniu kurie turi darbus, pragyvena ir nebamba ir nemanau kad jie kazkokie isskirtinesni ar gime auksiniame lopsyje, tiesiog maziau bamba daugiau daro. Vieni daro budami Lietuvoje, kiti daro - isvykdami is Lietuvos ir lenkia nugaras kitose salyse, be draugu, giminiu, savos aplinkos.
o man tas lietuviskumas visai giliai dzin, jei toj gimtinej lietuvoj niekas taves negerbia, niekam neydomu is ko tu gyveni ar turi uz ka valgyt nusipirkt...dziaugiuosi kad isvaziavom is lietuvos ir tikrai nenoriu gryst gyvent, na nebent trumpu atostogu, kad pamatyciau savo artimus zmones.
oho, kiek prirasiau 😀
pirmiausia puikiai suprantu kokie jausmai jus aplanko, nes turejome su vyru irgi panasu vertybini pokalbi apie tai, kas butu jei jis gautu darba svecioje salyje (dar neturejome vaikiuko). As sakiau, kad aisku seima vyktu paskui vyra, bet nezinau ar noreciau kad mano vaikas svarbiausius metus savo gyvenime, savo raidoje praleistu ne savo gimtoje salyje. Mano nuomone, jei nori, kad vaikas pazintu savo senelius, pajaustu savo saknis, ismoktu kalba, taptu lietuviu, pirmus 3-4 metus turetu gyventi Lietuvoje. Veliau as nieko pries isvykti kur nors ir su vaiku, nes velesniame amziuje, vaikas save jau identifikuoja kaip lietuvi, jo viduje jau isisaknijes lietuviskumas ir kitos salys jam tiesiog naujos vietos, nauji zmones, bet savasti jis jau turi. Tada ir issaugoti lietuviskuma, prisiminimus yra zymiai lengviau. As dabar stebiu savo mazaji, kad jei jis ilgiau seneliu nemato, jau nebetaip su jais buna, juk viskas palaipsniui, pirmaisiais metais, vaikas pratinasi prie aplinkos, ji supanciu zmoniu. Galvoju, jei butume toli nuo Lietuvos, vaikas tuos kelis kartus per metus tikrai nepripazintu seneliu....na bet esme net ne ta, esme man ta, kad vaikui viduje atsirastu lietuviskumas naturaliai, o ne tevu sukurtas, nes tada tu jo neiskrapstysi niekada.
Del emigravimo, gink Dieve, tikrai nesmerkiu tu kurie isvaziavo lengvesnio kasnio ieskoti, bet manau, kad ir Lietuvoje galima kazka pasiekti, galbut tik reikia daugiau pastangu ideti. Mes negalime noreti, kad pas mus butu kaip Anglijoje, JAV ar Norvegijoje. Mes turime nepriklausoma demokratija tik 22 metus, o tos salys jau virs 50-100 metu. Gerai pas juos irgi ne visada buvo. As tikiu,kad Lietuvoje irgi bus gerai kazkada ir as busiu dalis to, kad Lietuva ten nueis, nes tik, nuo zmoniu viskas priklauso. Lietuva ir yra zmones, ne valdzia, ne prezidentas, ne dar kazkas o patys zmones. Aisku visokiu aplinkybiu buna, negaliu smerkti del to, tik nepateisinu tu, kurie nepadare visko cia, gyvena is pasalpu, nes tingi dirbti, arba dirbti valytoju "ne lygis", nes tikisi is karto buti direktorium, o tiesiog vaziuoja uz juru mariu, nes cia blogai. Va tokio dalyko nepateisinu. Kaip ir nepateisnu tevu kurie ale vaziuoja uzdirbti pinigu vaikams, o vaikus palieka LT. Tada geriau likti lietuvoje, arba pasiimti seima kartu. Visos kitos emigracijos rusys man nera smerktinos, nes nezinau, ar kada pati neemigruosiu, bet busiu tikra, kad cia padariau viska.
Mes su vyru svajojame abu gyventi uzsienyje, bet ne todel, kad cia blogai, bet todel, kad norim gyventi kur nors kur silta 😀 kur turetume koki savo versliuka, gyventume ant juros kranto, dziaugtumemes gyvenimu ir pazintume pasauli, tik vis pagalvojame, o kaip gi cia visi artimieji ir tie vadinami namai....
P.S. geriau jau lenksiu nugara savo saliai, nei kitai... 😀
Emigrantu nei smerkiu nei ka. tiesiog manau, kad ten kur zmogui geriau, kur jis jauciasi laimingesnis arba stabilesnis, ten ir turetu buti. Nemanau, kad bunant gimtineje ir tarkim nepritekliuje, kad butu jis laimingesnis, nei svecioje salyje sotus ir saugus.As visu pirma ziureciau kaip vaikai, jkei jiems ten gerai, jei jie ten laimingi, aprupinti, sotus irgi emiogruociau. Sekmes jusu seimynai ! 😉