Pažintis su puoduku: pradedam!

Kūdikėliai auga nepastebimai – čia pirmosios sauskelnės, o čia jau, žiūrėk, ir pirmosios kelnaitės, ir puoduko reikalai prasideda...

Maniškis sūnelis (dabar jam - metukai ir keturi mėn) visai neseniai, vasaros pabaigoje, pradėjo vaikščioti. Kartu vis dažniau ėmiau pastebėti, jog pamažu ima rodyti ženklus, apie savo šlapias ir/ar pilnas sauskelnes. Kai pasidaro rimtesnį reikaliuką, imasi už nosytės ir sako „fuuui“, o jei pasišlapina, bando tempti sauskelnytes žemyn arba irgi sako „fuuui“. Įdomu, kad  šiomis dienomis jau regiu ir mėginimą „pasislėpti“ kokiame kamputyje, surimtėjimą darant „fuuui“. Tad nutariau, jog laikas Aidukui pažindintis su puoduku, juolab, kad ir šiltas rudenėlis pasitaikė.

Nuo pirmųjų dienų Aidutis draugauja tik su Huggies sauskelnėmis. Tiesa, Pants sauskelių-kelnaičių dar nenaudojom, bet tikiuos, spėsim ir su jomis padraugauti.

O kol kas, pirmiausia, šiltos dienos metu sauskelnes pakeičiau storesnio audinio kelnaitėmis. Kartais tomis kelnaitėmis sausas vaikas išvaikšto iki pusantros valandos, kartais mažiau.

Ir aišku jomis naudojamės tik namų aplinkoje, kad įvykus „avarijai“ būtų galima be problemų pakeisti kitomis. Pietų ir nakties miegelis, be abejonės, vis dar su Huggies, nes tai dar tik naujų įpročių formavimosi pradžia.

Puoduko nepirkome, bet turime jį atlikusį nuo vyresniojo brolio, kurį šis antrojo gimtadienio proga buvo gavęs iš savo krikšto tėvelių. Brolis jį naudojo tol, kol neišaugo. Puodukas neprastas, spalvingas, su muzikėle. Visgi turi keletą trūkumų – 1) pats puoduko antukas galėtų būti aukštesnis, nes pasitaikydavo „avarijų“, kai vaikas ne visai teisingai atsisėsdavo ant jo (aišku, mergaitėms ši problemėlė neturėtų būti aktuali) ir prasysiodavo pro viršų; 2) nelabai patogus plauti, nes visos kėdutės paviršius smulkiai gruoblėtas, tad nešvarumai sunkiai nuplaunami; 3) didelis, į kelionę nelabai išsiveši, tada jau geriau imtis tą paprastutį, mažiuką. Tai štai. Aidukui spalvingasis puodukas iš pradžių patiko, kelis kartus sėdėjo ant jo, bet paskui (kaip ir daugumos mamų patirtis rodo) užsigeidė juo naudotis ne pagal paskirtį – žaisti.

Per prievartą nesodinu, bet laikas nuo laiko vis pabandome, pasakodami, kad čia va reikia daryti „sysiu“ ir „kaku“. Turim ir vyresnįjį brolį - autoritetą, kurio pagalbą, esant reikalui taip pat pasitelksime (nors ir šiaip, mažasis brolis dažnai mato, kaip vyresnėlis sėdi ant klozeto, o tai jau sektinas pavyzdys ;).

Ką gi, pradžia padaryta, belieka tikėtis, jog anksčiau ar vėliau Aidutis susidraugaus su puoduku. Svarbu -nepersistengti. Beje, patirtis su pirmuoju sūneliu buvo tokia: pažindintis pradėjo panašaus amžiaus, o nuo 1 m ir 10 mėn. prasidėjo jo tikroji draugystė su puoduku. Toji patirtis su išvadomis ir patarimais kitoms mamytėms, aprašyta ir MK:  http://www.mamyciuklubas.lt/vaikas/pasiekeme-uzsibrezta-tiksla-bet-dar-ne-pabaiga-20067/. O čia percituoju ir savo kurtą optimistinį eilėraštį puodukų tema:

Joks puodukas nebaisus,

Kurs gyvena pas vaikus.

Juk sėdėt ant jo smagu,

Ir vienam, ir su draugu!

Net jei kartais mamos pyksta,

Šypsenos veide išnyksta,

Bet po minutės, po kitos –

Jos ir vėl nusišypsos. 

Ranką mielą jos paduos,

Glostys galvą ir paguos:

Nesėkmių nors kartais būna,

Bet pasaulis nesugriūna.

Bus diena ir laikas bus,

Kai nelaimės visos žus.

Draugas geras bus puodukas,

Jei prispirs koks reikaliukas! 

Linkim gražios dienos, ir pažadame artimiausioje ateityje pasipasakoti, kaipgi sekėsi mažajam Aidui susidraugauti su puoduku :)