Pirmą kartą pasijutau taip blogai, kad šalia nebuvo vyro

Labuka. Turiu atsiprašyti, kad praeitą savaitę neįkėliau jokio straipsniuko, bet buvau moksluose paskendusi. Ši savaitė taip pat sesijos, bet šiandien aš namie. Mano Gustainiukas - sausainukas labai susirgo. Nebeapseinam be antibiotikų ir daugybės vaistukų. Gaila žiūrėti kaip kankinasi mažylė..

Naktimis nemiega, beveik nevalgo. Atrodo, taip sunku, kai vaikas serga. Vakar buvau paskaitose, kai mama paskambino ir pasakė, kad Gustytė jaučiasi blogai. Namo važiavau labai greitai.

Tik grįžus man, dukrytė pirmą karąt vakar nusišypsojo, iki tol vis verkė. Tokia mažutė, bet jaučia, kad aš ja pasirūpinsiu geriau už bet ką kitą.

Apsilankėme pas daktarę. Mūsiškė nedirbo, bet per didelius skandalus išsiprašiau, kad leistų nueiti pas kitą daktarę. O kai pasakė „taigi, čia tik pūliuoja akytės, nėra ekstra įvykis, ateik iš ryto“ mane apstulbino. Teko pakelti balsą, bet, aišku, savo pasiekiau ir išsireikalavau, kad apžiūrėtų kita daktarė.

Pirmą kartą pasijutau taip blogai, kad šalia nebuvo vyro. Ką aš čia viena atėjus dar balsą keliu. Manau, kad jei būtų kas nors važiavę kartu su manimi, nebūtų buvęs joks konfliktas.

Aš ir taip pasimetus, išsigandus, apsiašarojus, o dar čia man kokia nupiepus seselė vaiko gydyt nenori leist. Mat per vėlai atvažiavau: „Ką tu nežinai, kad mes tik iki 14 val. dirbam“. Atrodo, man ir taip nervų mažai, kad vaikas serga, dar turiu išklausyt kažkieno nuotaikų kaitas.

Miestelis mažas, visi vieni kitus pažįsta, kas su kuo gyvena, su kuo pykstasi ir t.t. Ir už tai per daug sau leidžia. Štai tokį turėjau „vienišos mamos“ sunkumą. (Tikiu, kad su tuo susidurti teko ir ne tik vienišom).

 Giedrė