IRMA: Komentarai gimdo komentarus

Realiame gyvenime jau seniai išmokau nesišypsosi, kadangi pastebėjau, jog dėl brokuotos fizionomijos  šypsenos metu nepaprastai susiaurėja akys, tiksliau jos beveik išnyksta, o žandai, priešingai, tiek padidėja, jog sunkiai betelpa į objektyvą, o ką jau kalbėti apie papildomas raukšles.

Tik studijos ir kameros sukeltas stresas galėjo nubraukti mano keliolikos metų trenažą ir prisiminti jau seniai parduotą juoką. Manau, kad anketinio prisistatymo nuotrauka daug subtilesnė ir geriau mane reprezentuojanti.

Be abejo, ji taip pat neatitinka tikrovės: esu ten skaistesnė, jaunesnė, gražesnė, bet juk idealizmas visada buvo išskirtinis MK svetainės bruožas ir, beje, nesmerktinas bruožas. Juk reikia kam nors kartu su LTV Baublienės ,,Stiliumi“ oponuoti šiuo metu valdžioje esančiai dramatiškajai žiniasklaidos krypčiai, mėgstančiai hiperbolizuoti, akcentuoti ir kitaip malti visokį ,,brudą“.

Taigi kuo ilgiau esu Mamyčių klube, tuo labiau įsitikinu, kad daugelis mums įprasto pasaulio dėsnių čia nebeveikia.  Visame pasaulyje suaugusieji tarpusavyje bendrauja, atsisakydami mažybinės reikšmės priesagų, čia tokios leksikos daugiau negu vaikų lopšelyje — darželyje.

Visoje žemėje šiuo metu žmonės dažniausiai kalbasi apie politiką, ekonomiką ar apie kiną (turiu omeny visose šalyse vykstančius kino pavasarius), Mamyčių klube tokių temų nė su žiburiu nerasi, visose svetainėse užsiregistruojantys asmenys  profilį supranta kaip galimybę įkelti savo paties nuotrauką.

Čia 90 procentų dalyvių save  tapatina su savo kūdikiais ar net tų kūdikių daiktais, bet nė viena ,,neįbrowsina” savo vyro nuotraukos, nors seniai visiems žinoma, kad moters antrąja puse tegali būti jos vyras. Visų šalių jaunosios moterys studijuoja ,,Antrąją lytį“, daugumos moteriškių bibliją, arba bent jau ,,bėga su vilkais“, čia karščiausios bibliotekos naujienos ,,Terapinės pasakos” ar  ,,Baugštulis ir mėnulis“.

Visuose pasaulio portaluose kuo tekstas silpnesnis, tuo mažiau yra komentuojamas. Čia vėlgi atvirkščiai: daugiausia dėmesio sulaukia sauskelnių reklamos ir nuoširdžiosios virkautojos asmeninių reikalų temomis.

Taip būtų galima tęsti be galo, bet juk ir taip aišku, kad MK — sekta, o sektos tiek vedliai, tiek nariai priklauso ne(pa)kaltinamų asmenų grupei. Bet gal užteks?  

Bijau, kad nebus sugrąžinta anketinio prisistatymo nuotrauka, o iš archyvo ištraukta dar bjauresnė. Taigi dabar žadėtas tekstas apie MK komentatores. Tik iš karto noriu pasakyti, jog nesuspėju perskaityti visų projekto vertinimų ir kalbėsiu tik apie savo tekstų pastabas.

Prieš MK esu rašiusi ir kitoms svetainėms, tad čia pirmiausia nustebino itin mažas komentarų skaičius. Buvau įpratusi sulaukti nuo keliasdešimties iki šimto ir daugiau. Taip pat beveik niekada komentatoriai nelinkėdavo sėkmės ar ,,Taip ir toliau“, tik gvildendavo pasiūlytą temą, palaikydami išsakytą požiūrį arba kritikuodami.

Tad meluočiau, jei sakyčiau, kad MK manęs nenuvylė. Bet greitai prisiminiau geriausią nepasitenkinimo priešnuodį, kuris vadinasi ,,Keisk požiūrį!”. Taigi tiesiog pradėjau džiaugtis, jog kažkas apskritai suranda laiko ne tik perskaityti tekstą, bet ir parašyti tą stebuklingą ,,Sėkmės“.

Juk tai svetainė  mamų, kurios neretai skaito su vaiku ant rankų arba rašo šiam įsikibus į koją, nekantriai tąsant jų rūbų kraštą. Tad iš tiesų esu dėkinga kiekvienai paskyrusiai bent minutę savo laiko tam, kad mane palaikytų. Palaikytų kaip rašančią, žinoma (lieknėjimo fronte bent jau man palaikymo komandos nereikalingos, nes kol kas viskas sekasi labai gerai).

Žinau, kad esu rašanti tol, kol turiu nors vieną skaitytoją, ir nors vieną komentatorę. Juk bet kokia žmogaus veikla prasminga tol, kol yra nors vienas, kuriam tai reikalinga. Nors žinau, mano dievukas A. Šliogeris tam paprieštarautų.

Jo nuomone, net jei rytoj būtų pasaulio pabaiga, vis tiek reikia sodinti galinčias žydėti obelis. Be abejo, geriems darbams, įprasminantiems gyvenimą, nereikalingas joks žiūrovas. Gaila, bet rašymas nėra dar gėris pats savaime, sodu jis gali tapti tik tada, kai nors vienas žmogus ateina pasiraškyti jame esančių vaisių.

Taigi dar kartą ačiū visoms, radusioms mano tekstuose nors kiek atgaivos po sunkių darbų ar nelengvos namų šeimininkės duonos.  

Be menko komentarų skaičiaus dar liūdino, kad mano iškeltos problemos nesulaukia atgarsio. Pavyzdžiui, klausiau nuomonės, kokie dalyvaujančių projekte vertinimo kriterijai būtų objektyviausi renkant nugalėtoją.

Nesulaukiau nė vieno pasiūlymo, net absurdiškiausio. Kita problema, kad negaliu matyti komentatorių veidų, išskyrus Reginą ir Robkę. Man reikia žmogaus akių. Juk apie žmogų nieko negali pasakyti pagal jo vaiko nuotrauką. Be to, esu iš tų, kurios  kai  mato mažą vaiką,  patiria vienintelį  džiaugsmą, kad tas kūdikis yra ne jų.

Beje, Reginos veidas man labai išraiškingas (tikiuosi, ten jos pačios nuotrauka). Tai bruožai, kurie labai įsimenami, nors ir be galo klastingi. Spėčiau, kad ji iš tų moterų, kurių bijo vyrai, bet gal ji moka gerai apsimesti, yra tame veide kažkas raganiško). Kažkaip jaučiu jai artimumą. Ji, kaip ir aš, sumažino savo svorį nuo 72 iki 69, mėgsta, kaip ir aš, rašyti.

Robkės veidas ne toks kabinantis. Bet tai dėl to, jog pernelyg taisyklingi veido bruožai, be to, šalia vaiko suaugėlis visuomet kažkaip labai prapuola. Bet čia jau totalinė visų mamyčių problema. Bet skaityti žmogų pagal jo veidą beveik tas pats kaip burti iš kavos tirščių. Tiek to. Grįžtu realybėn.

Antra komentatorių grupė nelinki man sėkmės, bet džiaugiasi mano tekstų turiniu ir stiliumi. Taip, nesikuklinsiu, turiu rašymo geną. Bet noriu pasakyti, kad jis labai mažytis. Mano atveju kokybę daugiau diktuoja humanitarinis išsilavinimas ir patirtis. Visuomet prisimenu G. Dauguvietytę, kalbėjusią, kad kai kam geriau būti meru Pilviškiuose negu šlavėju Brukline.

Tik MK esu su savo raštais merė, Brukline būčiau šlavėja. Bet jau praėjo laikas, kai graužiausi dėl negauto rašytojos talento, liūdėjau dėl to, kad man tebuvo numestas  to talento gramelis. Laimingas tas, kuris gali džiaugtis  tuo, ką turi, ir neliūdi dėl to, ko neturi. Tikrai buvo malonu, kad net ir nespecialistai galėjo  pastebėti mane turint savitą stilių, ironišką rašymo manierą.

Tai tokios buvo pagrindinės mano komentatorių grupės, dabar šiaip keletas pavienių pastabėlių. Labai pradžiugino Lapputės pastebėjimas apie amžiaus prasmę. Iš tikrųjų esu iš tų, kurios labai didžiuojasi savo metais, laiko juos didžiausiu turtu.

Didesniu net už tą rašymo geną. Niekuomet nepriklausiau žmonėms, išpažįstantiems jaunystės kultą. Visuomet mano gyvenimo tikslas buvo branda. Nuoširdžiai sakau, nė truputėlio nepavydžiu dvidešimtmetėms ar net trisdešimtmetėms.

Kai pagalvoju, kiek dar neiškentėtų bėdų joms prieš akis, lengvai atsidūstu, kad man jau visa tai tik praeitis: skyrybos (nebūtinai su vyru ar mylimu žmogum, skausmingai galima skirtis su daugeliu dalykų), gimdymai, naktiniai žindymai ir t. t., ir t. t.

Be abejo, visų skausmo upių ir aš dar neišgėriau, bet mano amžiuje viskas išgyvenama lengviau, nes  jau žinoma: ,,Ir tai praeina“.  Kažkada beprotiškai džiaugiausi ir dienoraštyje fiksavau visokius iškvaišiusius savo gyvenimo pirmus kartus: nusileidimas slidėmis nuo kalno, laisvo kritimo išgyvenimas nušokant nuo TV bokšto, pirmas bučinys su Antanu...

Dabar suprantu, kad prasmingiausi ir stipriausi paskutiniai kartai. Neseniai paskutinį kartą pažindžiau kūdikį ir supratau, jog tai daugiau niekados nepasikartos. Suvokti, kad daugiau niekada gyvenime neteks krūtimi maitinti kūdikio ne mažiau dramatiška negu suprasti, jog ... būdama ištikima vyrui nieko gyvenime neprarasi.

Dramatiškiausia, kad daugelį dalykų žmogus darydamas nežino, jog tai jis daro paskutinį kartą. Labai nedaug yra dalykų, kuriuos žmogui duota daryti ir žinoti, kad tai jis daro paskutinįkart.

Ir dar mažiau dalykų, kuriuos darai pirmą ir paskutinį sykį... Šiandien kažkokia kaifuojanti nuo gyvenimo fantastiškumo ir įdomumo nuotaika. Tikiuosi, tai ne nuo smegenų lieknėjimo.

Komentaras vadinamas geru, jei jis sudaro sąlygas atsirasti kitam komentarui. Tai yra vadinama, komentaras gimdo komentarą.

Prisipažinsiu, ne vienos autorės komentaras sukėlė man naujų minčių, norėjosi atrašyti, bet visuomet laukiausi nuostatos, jog autorius (šiaip jau man šis vardas per didelis, nesijaučiu, jo verta, man autoriai Dostojevskis, Hesė ir kiti grandai) turi palikti savo skaitytojui tekstą laisvą: jo neaiškinti, nekomentuoti.

Tad nors niekada neatsiliepdavau, iš tikrųjų esu dėkinga visoms parašiusioms: ir toms, kurios man palinkėjo gero vėjo, ir toms, kurių mažytės, bet prasmingos  pastabėlės sukėlė man naujų minčių, naujų idėjų mano tekstams.

Tikiuosi, ilgainiui sulauksiu daugiau nuomonių šiuo metu man problemiškiausiais gyvenimo klausimais.