Pagaliau! Netveriu džiugesiu gavusi ir perskaičiusi Anės Brontės, vienos iš trijų garsiųjų seserų-rašytojų, knygą pavadinimu „Agnesė Grėj“. Šį kūrinį būtinai perskaityti užsigeidžiau viename interneto svetainės forume sužinojusi, jog apskritai toks kūrinys egzistuoja.
Kadangi be galo žavėjausi paauglystėje skaityta Šarlotės Brontės „Džeine Eir“ bei neseniai su malonumu perskaitytu Emilės Brontės „Vėtrų kalnu“, tai Anės Brontės „Agnesė Grėj“ man yra mielas atradimas. Tiesa, tarpusavy lyginant visus tris minėtus kūrinius, norėtųsi pastebėti, jog visgi pirmieji du kūriniai stipresni stilistiniu ir emociniu požiūriu (įtaigesni).
Pagrindinė kūrinio veikėja – jauna mergina, kurios akimis žiūrint pasaulis matuojamas gėrio ir grožio matais. Neturtingo pastoriaus šeimoje užaugusi Agnesė nutaria pasitarnauti šeimai – uždirbti pinigų ir tokiu būdu palengvinti artimųjų rūpesčius. Išsilavinusi mergina gauna guvernantės darbą turtingų aristokratų šeimoje. Jai patikėta prižiūrėti tris neklaužadas vaikučius. Kad ir kokiu būdu mergina stengiasi į savo pusę palenkti vaikus ir paskatinti juos mokytis, tačiau ponaičiai jausdami nebaudžiamumą ir tėvų palaikymą, jos visiškai neklauso. Vaikų mokymas jai tampa tikru išbandymu, net kančia: „Mokymas buvo sunkus darbas ne tik protui, bet ir kūnui. Turėdavau bėgioti paskui savo mokinius ir juos gaudyti, nešti ar tempti prie stalo, kartais ir jėga laikyti tenai, kol išmoks pamoką.“ (p. 31)
Situacija kiek pasikeičia, kai Agnesė Grėj patenka į kitą turtingų žmonių šeimą ir ima auklėti paaugles mergaites. Nors ir pastarosios nėra itin atidžios ar sukalbamos, tačiau guvernantei bent jau nereikia lakstyti paskui neklaužadas ir žiūrėti, kad ko pikta neiškrėstų. Didžiausia atrama Agnesei yra bažnyčia. Kadangi jaunosios panelės dažnai lankosi bažnyčioje norėdamos pasipuikuoti prieš jaunikaičius, Agnesė Grėj bent jau turi džiaugsmą ir paguodą galėdama atsipalaiduoti Dievo namuose.
Būtent bažnyčioje Agnesė Grėj sutinka ir savo mylimąjį. Jų meilė rutuliojasi pamažu, tačiau aiškiai ir užtikrintai. Vos pažinusi naująjį pastorių Agnesė nejučia juo susižavi, ir visos mintys sukasi apie jį („Taip, Edvardai Vestonai, aš iš tikrųjų galėčiau būti laiminga namuose, pilnuose priešų, jei turėčiau tik vieną draugą, kuris nuoširdžiai, stipriai ir ištikimai mylėtų; o jei tas draugas būtumėt jūs, - nors mes būtume toli nuo vienas kito, retai gautume žinių ir dar rečiau pasimatytume, - kad ir kokie sunkūs darbai ir rūpesčiai ar neramumai mane vargintų, vis tiek man tai būtų didelė laimė, apie kokią nedrįstu nė svajoti“ p. 171). Tik artimesnei pažinčiai jie nelabai turi palankių sąlygų, o ir tik vienas kitas netikėtas susitikimas ir pokalbis neleidžia pačiai Agnesei pajusti, jog ir pastoriaus mintys taip pat sukasi apie ją.
Galiausiai, mirus tėvui, mergina grįžta pas motiną, atidaro savo mokyklą ir ima džiaugtis gyvenimu. Didžiausia laimė ją aplanko tuomet, kai jos išsvajotas mylimasis pats susiranda Agnesę ir pasiūlo tekėti už jo. Jie sukuria šeimą, susilaukia trijų vaikų ir laimingai gyvena „garbei To, kuris pažėrė tiek daug palaimos mūsų kelyje“ (p. 203).
Kūrinys vertas literatūros klasikos vardo, nes jame itin aiškiai atsiskleidžia šios vertybės: meilė, pasitikėjimas, atjauta, gėrio siekiamybė, nuolankumas Dievo valiai. Knygą rekomenduoju skaityti moterims, išsiilgusioms romantikos. Taip pat rekomenduočiau ją parskaityti dirbti pradedantiems pedagogams, nes knygoje šie atrastų jiems patiems pažįstamų išgyvenimų.
Knygų recenzentėms turime dovanų
Recenzijų laukiame iki spalio 14 d.
