Miesto mamos blogas: Laikykitės nuo mūsų per patrankos šuvį!

Aš kalbu visai rimtai – prašau išlaikyti atstumą – mes sergame ir mūsų namuose jau visa savaitė karantinas. Vienintelė gyva dūšelė, besiaukojančiai peržengianti mūsų namų slenkstį, yra Mindaugo mama, na dar užsuko išsikviesta gydytoja, nes tėtis termometre sugebėjo įspausti 39, Barbora beveik 38, o aš kuklius 37,4... Tačiau nosimis ir gerklėmis triubijam visi vienodai. 

Ko mane išmokė ši savaitė?

Pirmiausia, aš supratau, kad ir mano vaikas gali nemiegoti naktimis. Prisipažinsiu, kad man labai pasisekė ir maniškė nuo pat pirmų dienų puikiai miega naktimis. Pamenu, kai dar gulėjome naujagimių skyriuje, pažadinti ją naktį maitinimui būdavo Titano vertas darbas. Po savaitės pastangų net gydytoja leido naktį jos maitinimui nežadinti. Kaip aš susinervinau, kai apie 3 valandą nakties mamos kolegės kūdikis pradėjo verkti, reikalaudamas savo davinio. Taip bijojau, kad tik nepažadintų anas verksniukas Barboros, užsitraukiau antklodę ant galvos ir tyliai sau burnojau, ko ta mama savo vaiko neramina? Tik po kokių kelių minučių man „dašilo“, kad klykia tai maniškė... Kaip šokau tada iš lovos, o kaimynė saviškį jau maitinti bebaigianti. Bandydama nugramdyti nekokią motinišką dėmę, aš jos paklausiau, tai ko man nesakei, kad maniškė čia klykia, o ta ir sako: „O ką aš žinau?“  

Visgi iki dabar prabudimai naktį būdavo labiau išimtis, pasitaikanti vos kelis kartus per pora savaičių, pasiurbdavo pieno ir atgal į Liūliškes. Šią savaitę Barbora išties naktimis kankinosi, buvo itin nerami ir niekas jos nedžiugino, o pastangos užmigdyti eidavo perniek... Išties buvo akimirkų kai nežinojom su tėčiu, kur dingti ir kaip tam vaikiukui padėti – atrodo jau jau miega ir tik trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Nuoširdžiai užjaučiu tas mamas, kurių vaikiukai sumaišo dieną su naktimi... Dabar net nėra juokinga viena istoriją, kurią pasakojo draugai, kai jų vaikas visiškai nemiegojo. Po savaitės kankinimosi su nemiegančiu ir verkiančiu vaiku, žmona pasiūlė vyrui pasikviesti auklę ar mamą ir išvažiuoti į viešbutį išsimiegoti. Tada vyras ir sako: „O tai kam viešbutis, einam į garažą...“

Laimei Barbora sveiksta ir pradeda grįžti į senąjį ritmą – šiąnakt išmiegojo visą naktį! Iš tos laimės net man temperatūra nukrito ir nosis mažiau tekėti pradėjo. Va tik tėčiui kol kas nelabai gerėja – ieško jis trečia diena sveikatos kitame kambaryje ir prie mūsų net nosies nekiša. Oi kaip laukiam, kada jis į mūsų bendrą miegamą grįš, kada vėl su Barbora galės žaisti, o mane, nebijodamas užkrėsti, apkabinti. Ak...

Kitas dalykas, kurį sužinojau šią savaitę, o tiksliau įsitikinau dar kartą  - turiu nuostabią anytą. Gydė ji mus čia visus iš eilės savo virta nuostabia sriuba, Barbora skanavo močiutės ruoštas košės, o svarbiausia jaukia globa apkabino taip, jog pasijutau kaip vaikystėje pas savo mamą.

Na dar visai neblogas šios pasiligojusios savaitės dalykas tai, kad po truputį įgyvendinu savo Naujų Metų planą tapti „-10 kg mamyte“, dabar jau drąsiai galiu save pervadinti į „-7 kg mamyte“. 

Tai va su tokiomis naujienomis ir atradimais pažadame iki kito penktadienio tikrai pasveikti ir tada jau lauksime svečių, nes mes žadame švęsti – mus vasario 13 dieną stuktels 8 mėnesiai!

O kaip gyvenate Jūs? 

Sveikstanti Miesto Mama