Reikalaukim pagarbos sau ir savo vaikams!

Tikriausiai dauguma mamyčių jau yra patyrusios, ką reiškia važiuoti viešuoju miesto transportu kartu su vaiku ir vežimėliu (ne skėtuku, bet dideliu trijų dalių vežimėliu). Na o toms, kurios dar to nepatyrė, norėčiau papasakoti savo įspūdžius iš savo kelionės.

Taigi, kelionė buvo suplanuota tikslingai - nuvykti pas seniai matytą draugę. Iki draugės namų - valanda kelio (vykstant su dviem miesto autobusais). Aš labai išsiilgusi draugės, nieko blogo negalvodama susiruošiu į kelią (po to, žinoma, labai gailėjausi, kad pasirinkau būtent tokį transportą).

Taigi, laukiame su vaiku autobusų stotelėje ŽEMAGRINDŽIO autobuso, o kaip gi kitaip aš įlipsiu su vežimu į jį. Specialiai pasižiūrėjau ŽEMAGRINDŽIŲ dviejų autobusų laikus, kad būtų patogus nuvažiavimas pas draugę. Išvykstame lygiai 12.00 val. iš savo sustojimo. Pirmojo autobuso vairuotojas, kaip bebūtų keista, neprivažiavo arčiau bortelio, todėl vežimą įnešti į autobusą padėjo geroji moteriškė.

Pusę valandos pavažiavę pirmuoju autobusu, lipame iš jo... Ups...mamytė liko prispausta su durimis! Autobuso vairuotoja pagaliau pamato, kad lipu laukan ir atidaro duris. Pirmasis išlipimas, kaip ir pimasis įlipimas baigiasi tuo, jog negana to, kad buvau prispausta durimis, turiu vežimą (kartu su vaiku, žinoma) išsinešti rankomis, nes kaip ir pirmuoju atveju, arčiau bortelio niekas nesiteikė sustoti.

Nekantriai laukiame antrojo autobuso. Atvyksta. Mano didžiam nusivylimui, sekančio autobuso vairuotojas taip pat neprivažiuoja arčiau krašto. Tempiu vežimą pati, nes čia neatsirado nei gerųjų tetų, nei dėdžių. Entuziazmas PATOGIAI pasiekti savo tikslą blėsta... Paskutinė išlipimo stotelė. Pro vidurines duris pradeda veržtis mokinukai. O juk žinome, jog dabar per vidurines duris įlipti draudžiama. Mokiniams tai nieko nereiškia. Aš eilinį kartą imu vežimą į glėbį ir per vaikus bandau išlipti laukan. Man pavyko!

Taigi, draugės namus pasiekėme per valandą - nei čia daug, nei mažai. Bet jokios pagarbos mamoms su mažais vaikais iš vairuotojų pusės nesulaukimas išvedė mane iš kantrybės!

IŠVADA. Nei pirmuoju, nei antruoju autobusu, nei įilipant, nei išlipant vairuotojai neprivažiavo arčiau bortelio tam, kad palengvintų mamų su mažais vaikučiais (kartu su vežimėliu) įlipimą- išlipimą. Iš to kyla klausimas: kam tuomet mieste kursuoja ŽEMAGRINDŽIAI autobusai (troleibusai)? Mano nuomone, tai turėtų būti pagalba ne vien tik neįgaliesiems, bet kartu ir mamytėms. O kas, jei mamytės neturi galimybės važiuoti su savo nuosavu transportu? Tuomet lieki ant ledo.

Pradėjau skaityti Keleivių vežimo taisykles ir ieškoti punkto, kuriame būtų kalbama apie vežimėlių transportavimą, deja, tokio punkto neradau. Tuomet nutariau netylėti ir parašiau el.laišką - nusiskundimą į autobusų bendrovę. Gavau atsakymą, kuriame, mano laimei, buvo paaiškinta, jog keleivių vežimo taisyklėse apie mamas su vežimėliais nekalbama, o tai įeina į pareiginius vairuotojų nuostatus, kuriuose nurodyta, cituoju "jog vairuotojai privalo privažiuoti stotelėje kuo arčiau kelkraščio bortelio, o neįgaliesiems su vežimėliais nuleisti rampą (jeigu ji įrengta transporto priemonėje)".

Laiške paminėta, jog mano pastabos bus persiųstos minimoms bendrovėms su prašymu griežčiau kontroliuoti vairuotojus. Bent jau šiek tiek morališkai nusiraminau, kad gavau atsakymą, ir kad bent kažkas galbūt į šį mano nusiskundimą atsižvelgs. Ir kaip jūs manote, gavau dar vieną laišką iš autobusų bendrovės, kuriame atsiprašoma už patirtus nepatogumus ir paaiškinama, kad ne visi žemagrindžiai autobusai turi nuleidžiamą rampą, ir tai, kad vairuotojai privalo privažiuoti prie šaligatvio bortelio taip, kad būtų patogu keleiviams įlipti-išlipti.

Na ir norėdami tiksliai išsiaiškinti, koks autobusas važiavo, prašo manęs patikslinti datą, kryptį, stotelės pavadinimą ir laiką. Taip ir padarysiu, norėdama daugiau pagarbos iš vairuotojų mamyčių su mažais vaikučiais atžvilgiu.

P.S. Suprantama, kad pafotografuoti, kaip mes lipome ar išlipome iš autobusų nebuvo jokių galimybių (ypatingai, kai mane prispaudė durimis :)), tai įkeliu vieną nuotraukytę iš namų, kuomet ruošėmės pas draugę.

Mamytė Aušra su sūneliu Dominyku

Nuo MK redakcijos: Ačiū, Aušra, kad pasidalinai patirtimi. Nebijokime kovoti už savo teises!