Prabėgo antras, šypsenomis iškvepintas, mūsų su Hubertuku mėnesis. Tik ar jau? Ko gero TIK du mėnesius glaudžiu savo sūnelį, o atrodo toks savas, toks pažįstamas, lyg turėtume jį visą gyvenimą. Rodos, net nepamenu laiko be jo. Gal iš tiesų vaikučiai gyvena ant debesėlių ir yra pasiruošę nusileisti į delnus dar gerokai ankščiau, nei juos pakviečiame. Iki tol bando susidraugauti kitaip. Pajauti tą draugystę, išlauki ir galiausiai mėgaujiesi padidėjusia šeima. Rodos, mums būtent taip ir nutiko. Hubertukas kaip tiksliai tinkanti mūsų šeimos dėlionės dalis. Net nežinau, kas turėjome prie ko taikytis, ar mes prie sūnelio, ar jis prie mūsų, bet sugebėjome visi kartu susikurti dienas, kurios vadinasi – gera.
Kiekvienas rytas prasideda nuo šypsenų. Nesvarbu ar broliukas pažadino visus, ar didysis brolis nusprendęs, kad jau pasiilgo broliuko, visus pabudina, bet visuomet nubudimas prasideda šypsenomis. Kartais užmiegotomis, kartais nekantriomis. Vienas rytas buvo su šypsenom, bet užmerkta viena akute. Huberto akytę užpuolė akių uždegimas, negalėjo atmerkti. Dieną valiau su vandenuku, bet vakare nepastebint geresnių rezultatų į pagalbą pasikviečiau lašus su antibiotiku. Akytė buvo išgelbėta.
Mano projektas „Pieniškas debesėlis“ dirba pilnu pajėgumu, Hubertukas tuo mėgaujasi. Aš, prisipažinsiu, vieną akimirką leidau sau pagalvoti, kad „tas maitinimas man visai nepatinka“. Tiesiog išsigandau, ir bijojau per daug prisileisti. Lengvai erzindavo aplinkinių pasakymas – jau, mamyte, duok, jau prašo...
Visos tos baimės, ko gero, atkeliavo nuo pirmojo sūnelio gimimo. Markas miegojo, o aš rami tuo mėgavausi, kai ligoninėje pro šalį praėjo sesutė ir (kažkodėl?!) pareiškė, kad aš neturiu pienelio. Vėliau pasigirdo ir kitų „paguodos“ ne visoms lemta maitinti. Tada davė valerijono ir manyje užkūrė pirtį – kaip tai ne visoms?“ Na jei labai nori maitint, tai turi kuo dažniau maitinti“. Aš tą žodį dažniau, su artimųjų palaiminimu, supratau kaip nuolat. O kas įdomiausia, Markui tai labai patiko. Praėjo mėnesis, antras, trečias, nors pusę metų galvoju...Paskui metai, įpusėjo antri – nebegaliu sustot. Bet nuolat, o Markui tai patiko.
Hubertuką žinojau, kad galėsiu maitinti, ir dar kartą ačiū visam ligoninės personalui, kad tuo nė akimirkos nesuabejojo. Nors galėjo... Geltos rodikliai gana dideli, svoris krenta, krenta... bet išlaukus viskas normalizavosi. O kai pirmą, antrą mėnesį Hubertas priaugo neabejotinai užtektinai svorio į pagalbą pasikviečiau „soskiuką“. Hubertui kaip ir jo broliui, patiktų „pakaboti“ „Pieniškame debesėlyje“ kuo ilgiau... Tas mane ir gąsdino. Maišėsi „gera maitinti“ jausmas, su „bijau pavargti“. Vis dar laikausi principo – visada, kai tik nori, kiek tik nori, ir pavalgymui, ir nusiraminimui, ir atsigėrimui, ir vaistui, ir ramybei, ir ryšiui, ir jausmui. O labai kartais, tada kai norisi tik pakyboti, o gal ir reikia nurimti, bet mama tuo metu vairuoja ar pan. pasikviečiu mūsų draugiuką „soskiuką“. Kas pasikeitė? Dabar aš iš tiesų mėgaujuosi, gėdijuosi savo ankstesnės minties, kad man nepatinka maitinti, dar labiau tikiu nepaprasta pienukyje slypinčia galia ir stengsiuosi tuo geriausiu dalintis su savo sūneliu.
Hubertukui be pienuko, juoko ir maudynių dar labai patinka pokalbiai su žaisliukais, stebėti „galvom einantį“ brolį ar virtuvėje besisukančią mamą, po dienos darbų grįžusiam tėčiui „papasakoti“ visą savo dienos istoriją ( tėtis sako, plepus kaip mama). Taip pat labai patinka žaisti „sraigę“. Vienu pirštu suku nedidelius ratelius ant Huberto pilvuko ir su Marko pagalba sakau: „Kas ten eina takučiu? Ogi sraigė su namu. Eina sraigė takučiu, neša namą ant pečių. Sraige sraige, tu lėta, bet esi labai linksma“. Sakydama, kad sraigė linksma, pakutenu sūnelį. Šį žaidimą žaidžiame taip dažnai, kad išgirdęs žodelį sraigė, mažasis pradeda šypsotis.
Tai ir dėl galimos alergijos taip pat tikrinama atsisakant tam tikrų produktų ir stebint. Man pvz patarė pirmiausia atsisakyti visų pieno prod.
kad pilvukas ramus, nera diegliu, yra atpilimai tik.
Mes, pypse, turbūt nesusišnekam 😀 Nei aš pripuoliau, nei aš teisinuos. Pasikartosiu - kiekviena augina savo principais ir savo nuostatomis, todėl niekas negali viena kitos teisti ar prikišti savo nuomones.
Kalbant apie ryšį, būtų kvaila išvis manyti, kad mama su vaiku jo neturi ir šioje vietoje net diskusijos negali būti 😀
žindymas, kiek pastebėjau, visada sukelia didžiulių diskusijų ir tai yra normalu. kiekviena esame atėjusi iš savo pasaulio, su savo suvokimu, savo supratimu, todėl ir diskutuoti yra normalu. Nes tik pati MAMA geriausiai žino ir supranta, kaip reikia auginti vaikučius ir geriausiai jaučia, ko jiems reikia 😀 o ar tai mišinukas, ar mamos pienas, mažiausiai esminis reikalas 😀
oho, kokia diskusija išsivystė 😀
Gerda, jokio pasmerkimo nei lašelio. skaičiau tavo dienoraštukus, ir tikrai nėra minčių, kad būtum bloga mama. man net gėda rašyti, lyg apskritai turėčiau teisę teisti.
tiesiog aš pati pirmagimę primaitinau mišinuku. nors atrodė žinojau faktą, kad gali maitinti visos. bet, pasirodo, žinojau, ne tiek, kad būčiau išsprendusi savo problemas -mano pirmagimė laabai aktyvi, tą parodė jau ligoninėj, nurimdavo gavus to mišinuko, kraujuoti speneliai (kas tai patyrė skausmą žino...), dar mama paporino, "aš neturėjau pieno ir tau trūksta", tai iš LIGONINĖS jau išvažiavau su mišinuku. nors žindymą ir mišinukus sėkmingai derinau 8 mėn.
o su antragime aš jau buvau stipriai "apsiginklavus" info. žindžiau du metus. trečią greičiausiai ir ilgiau žindysiu.
ryšys - tai yra tik vienas privalumas iš daugelio, ką duoda tas žindymas.
nežinau, gal... tiesiog diderlis leliukas, netilpo petukai gimdymo takuose. padėjo kad trauma iš karto buvo konstatuota vaikučių daktarės, parodė, paaiškino, nuteikė. jei sužinočiau po paros ar mėnesio kaip pagooglinus radau tai supykus būčiau ir verkus nuo tiesmukiškos žinios - lūžo ir ate. o čia suteikė info visą, nuramino, kas dieną apžiūrėdavo, per porą sav. sugijo galutinai.
aš tai valgau absoliučiai viską, vaistukų jokių nenaudoju, nes dieglių nėra. jei maistas įtakot gali tai nežinau kaip atsekt...
ir dar kiek ekonimiškai sutaupai😀
Dar dėl atpylinėjimo.. Šiandien buvau pas gastroenterologą, konsultavausi dėl atpylinėjimo, sakė čia gali būti ir alergija nuo tam tikrų produktų, pvz. pieno prod., kiaušinių, šokolado ir pan. Mano atveju, spėju, kad mažiukui netiko tokie kmynų lašiukai nuo pilvuko, nutraukiau juos duot ir tikrai mažiau atpila.
o taip nutiko dėl per greito išstūmimo?
o dėl maitinimo apskritai neturėjau niekad jokio nusistatymo...jokių minčių..maitinau ir tiek..niekas nemokė kaip taisyklingai turi kūdikis žįst,ar užtenka ar ne to pienuko..
tiesiog viską dariau instinktyviai be jokių minčių galvoje 😀 ir puikiai pavyko..bet jau vėliau,leliukai paaugus,jau virš metukų tada vargindavo..
nes kol nenustojau maitint,tol keldavos visi kaip susitarę kas valandą ar daugiau naktim 😀
o maitinimas yra super patogus dalykas,nei buteliuko plaut,nei mišinio šildyt,bet kur bet kada gali vaikutį pamaitint,ypač patogu keliaujant 😀
Na ir aš prisijungsiu prie tos žindymo diskusijos. Tikrai manau, kad tiek fiziškai, tiek psichologiškai nelengvas yra darbas (o gal veikla ar net malonumas) žindyti. Laukdamasi neturėjau jokių kitų minčių, kaip tik žindyti pati, tačiau kai pirmą mėn teko tai praktiškai įgyvendinti, kilo visokių minčių.. Kodėl jis nori kas pusvalandį valgyti? Gal pieno neužtenka? Gal tas, o gal anas.. Žindymas tikrai sukuria tokį neatskiriamą neperskyriamą mamos-vaiko ryšį, nes su vaiku neišsiskirsi ilgam, be to vienas dėl kito turi stengtis: ir visokių dietų laikytis, ir išmokti taisyklingai žysti, ir t.t. Taigi nelengva, bet man didžiaisia paskata žindyti yra motinos pieno nepakeičiamumas. Koks tai yra gėris mažiukui, kurį gali suteikti tik mama. Man labai padėjo Vitkausko knyga Žindymas - nepakeičiamas kaip motinos meilė. Galiu prisipažinti, kad dar nėštumo metu sakiau, jog čia žindymo fanatizmas, bet tapus mama supratau, kad tai gryniausia tiesa. Bet visa tai tik mano požiūris, nesmerkiu ir kitaip neišskiriu tų, kurios nežindo. Kiekviena mama žino, kas jos vaikui geriausia..
lūžęs buvo. reikėjo kad nesimakaluotų rankytė suvystyti, tai šuto po medžagėle, plius baisu paimti, nuprausti kai rankytė parišta
mano draugės leliukui irgi buvo išniręs raktikaulis..nieko nereikėjo daryti,sugijo savaime..kaip supratau gan dažna gimdymo trauma
aha, sugijęs. gerai kad iš kart buvau informuota kas kaip, ramiai tai išgyvenom
ką galiu pasakyti,turiu 6 vaikus iš jų vieną maitinau vos du mėnesius,o dar vieną pusantrų metų,kitus maždaug apie pusmetį.ir žinokit visus vienodai myliu,ir nežinau kaip su tuo ryšiu,kad jie man visi vienodai brangūs ar ilgiau ar trumpiau maitinti😀
ačiū
va ir svarbiausia, net minties kitokios kad nebūtų.
bet ko tu prie to ryšio pripuolei, tarsi teisinies, kad turi ir tu ryšį. niekas nesako kad jo nebus, aš tai bent jau ne tik dėl ryšio maitinu ir noriu maitint
Gintare, jau vien tai, kad tai bus TAVO vaikas, TAVO esybė, TAVO meilė, TAVO kūrinys - jau neatsiejama ir kuria didžiulį, net milžinišką ryšį 😀
Informacijos turiu pakankamai - galbūt nebuvau tam fiziškai ir psichologiškai pasiruošusi, galbūt per greitai viskas įvyko 😀 Paprasčiausiai manau, kad kiti ryšio stiprinimo būdai yra ne ką prastesni 😀 Kaip bebūtų, kiekviena esam su savo nuomone ir turim ją gerbti 😀