SUPER MAŽYLIS: 2 mėnuo - šypsenos ir pokalbiai su žirafa

Prabėgo antras, šypsenomis iškvepintas, mūsų su Hubertuku mėnesis.  Tik ar jau? Ko gero TIK du mėnesius glaudžiu savo sūnelį, o atrodo toks savas, toks pažįstamas, lyg turėtume jį visą gyvenimą. Rodos, net nepamenu laiko be jo. Gal iš tiesų vaikučiai gyvena ant debesėlių ir yra pasiruošę nusileisti į delnus dar gerokai ankščiau, nei juos pakviečiame. Iki tol bando susidraugauti kitaip.  Pajauti tą draugystę, išlauki ir galiausiai mėgaujiesi padidėjusia šeima. Rodos, mums būtent taip ir nutiko. Hubertukas kaip tiksliai tinkanti mūsų šeimos dėlionės dalis.  Net nežinau, kas turėjome prie ko taikytis, ar mes prie sūnelio, ar jis prie mūsų, bet sugebėjome visi kartu susikurti dienas, kurios vadinasi – gera.

Kiekvienas rytas prasideda nuo šypsenų. Nesvarbu ar broliukas pažadino visus, ar didysis brolis nusprendęs, kad jau pasiilgo broliuko,  visus pabudina, bet visuomet nubudimas prasideda šypsenomis. Kartais užmiegotomis, kartais nekantriomis. Vienas rytas buvo su šypsenom, bet užmerkta viena akute. Huberto akytę užpuolė akių uždegimas, negalėjo atmerkti. Dieną valiau su vandenuku, bet vakare nepastebint geresnių rezultatų į pagalbą pasikviečiau lašus su antibiotiku. Akytė buvo išgelbėta.

Mano projektas „Pieniškas debesėlis“ dirba pilnu pajėgumu, Hubertukas tuo mėgaujasi. Aš, prisipažinsiu, vieną akimirką leidau sau pagalvoti, kad „tas maitinimas man visai nepatinka“. Tiesiog išsigandau, ir bijojau per daug prisileisti. Lengvai erzindavo aplinkinių pasakymas – jau, mamyte, duok, jau prašo...

Visos tos baimės, ko gero, atkeliavo nuo pirmojo sūnelio gimimo. Markas miegojo, o aš rami tuo mėgavausi, kai ligoninėje pro šalį praėjo sesutė ir (kažkodėl?!)  pareiškė, kad aš neturiu pienelio. Vėliau pasigirdo ir kitų „paguodos“ ne visoms lemta maitinti. Tada davė valerijono ir manyje užkūrė pirtį – kaip tai ne visoms?“ Na jei labai nori maitint, tai turi kuo dažniau maitinti“. Aš tą žodį dažniau, su artimųjų palaiminimu, supratau kaip nuolat. O kas įdomiausia, Markui tai labai patiko. Praėjo mėnesis, antras, trečias, nors pusę metų galvoju...Paskui metai, įpusėjo antri – nebegaliu sustot. Bet nuolat, o Markui tai patiko.

Hubertuką žinojau, kad galėsiu maitinti, ir dar kartą ačiū visam ligoninės personalui, kad tuo nė akimirkos nesuabejojo. Nors galėjo...  Geltos rodikliai gana dideli, svoris krenta, krenta... bet išlaukus viskas normalizavosi.  O kai pirmą, antrą mėnesį Hubertas priaugo neabejotinai užtektinai svorio į pagalbą pasikviečiau „soskiuką“. Hubertui kaip ir jo broliui, patiktų „pakaboti“  „Pieniškame  debesėlyje“ kuo ilgiau... Tas mane ir gąsdino.  Maišėsi „gera maitinti“ jausmas, su „bijau pavargti“.   Vis dar laikausi principo – visada, kai tik nori, kiek tik nori, ir pavalgymui, ir nusiraminimui, ir atsigėrimui, ir vaistui, ir ramybei, ir ryšiui, ir jausmui.   O labai kartais, tada kai norisi tik pakyboti, o gal ir reikia nurimti, bet mama tuo metu vairuoja ar pan. pasikviečiu mūsų draugiuką „soskiuką“.  Kas pasikeitė? Dabar aš iš tiesų mėgaujuosi, gėdijuosi savo ankstesnės minties, kad man nepatinka maitinti, dar labiau tikiu nepaprasta pienukyje slypinčia galia ir stengsiuosi tuo geriausiu dalintis su savo sūneliu.

Hubertukui be pienuko, juoko ir maudynių dar labai patinka pokalbiai su žaisliukais, stebėti „galvom einantį“ brolį ar virtuvėje besisukančią mamą, po dienos darbų grįžusiam tėčiui „papasakoti“ visą savo dienos istoriją ( tėtis sako, plepus kaip mama). Taip pat labai patinka žaisti  „sraigę“. Vienu pirštu suku nedidelius ratelius ant Huberto pilvuko ir su Marko pagalba sakau: „Kas ten eina takučiu? Ogi sraigė su namu. Eina sraigė takučiu, neša namą ant pečių. Sraige sraige, tu lėta, bet esi labai linksma“. Sakydama, kad sraigė linksma, pakutenu sūnelį.  Šį žaidimą žaidžiame taip dažnai, kad išgirdęs žodelį sraigė, mažasis pradeda šypsotis.