Prabėgo antras, šypsenomis iškvepintas, mūsų su Hubertuku mėnesis. Tik ar jau? Ko gero TIK du mėnesius glaudžiu savo sūnelį, o atrodo toks savas, toks pažįstamas, lyg turėtume jį visą gyvenimą. Rodos, net nepamenu laiko be jo. Gal iš tiesų vaikučiai gyvena ant debesėlių ir yra pasiruošę nusileisti į delnus dar gerokai ankščiau, nei juos pakviečiame. Iki tol bando susidraugauti kitaip. Pajauti tą draugystę, išlauki ir galiausiai mėgaujiesi padidėjusia šeima. Rodos, mums būtent taip ir nutiko. Hubertukas kaip tiksliai tinkanti mūsų šeimos dėlionės dalis. Net nežinau, kas turėjome prie ko taikytis, ar mes prie sūnelio, ar jis prie mūsų, bet sugebėjome visi kartu susikurti dienas, kurios vadinasi – gera.
Kiekvienas rytas prasideda nuo šypsenų. Nesvarbu ar broliukas pažadino visus, ar didysis brolis nusprendęs, kad jau pasiilgo broliuko, visus pabudina, bet visuomet nubudimas prasideda šypsenomis. Kartais užmiegotomis, kartais nekantriomis. Vienas rytas buvo su šypsenom, bet užmerkta viena akute. Huberto akytę užpuolė akių uždegimas, negalėjo atmerkti. Dieną valiau su vandenuku, bet vakare nepastebint geresnių rezultatų į pagalbą pasikviečiau lašus su antibiotiku. Akytė buvo išgelbėta.
Mano projektas „Pieniškas debesėlis“ dirba pilnu pajėgumu, Hubertukas tuo mėgaujasi. Aš, prisipažinsiu, vieną akimirką leidau sau pagalvoti, kad „tas maitinimas man visai nepatinka“. Tiesiog išsigandau, ir bijojau per daug prisileisti. Lengvai erzindavo aplinkinių pasakymas – jau, mamyte, duok, jau prašo...
Visos tos baimės, ko gero, atkeliavo nuo pirmojo sūnelio gimimo. Markas miegojo, o aš rami tuo mėgavausi, kai ligoninėje pro šalį praėjo sesutė ir (kažkodėl?!) pareiškė, kad aš neturiu pienelio. Vėliau pasigirdo ir kitų „paguodos“ ne visoms lemta maitinti. Tada davė valerijono ir manyje užkūrė pirtį – kaip tai ne visoms?“ Na jei labai nori maitint, tai turi kuo dažniau maitinti“. Aš tą žodį dažniau, su artimųjų palaiminimu, supratau kaip nuolat. O kas įdomiausia, Markui tai labai patiko. Praėjo mėnesis, antras, trečias, nors pusę metų galvoju...Paskui metai, įpusėjo antri – nebegaliu sustot. Bet nuolat, o Markui tai patiko.
Hubertuką žinojau, kad galėsiu maitinti, ir dar kartą ačiū visam ligoninės personalui, kad tuo nė akimirkos nesuabejojo. Nors galėjo... Geltos rodikliai gana dideli, svoris krenta, krenta... bet išlaukus viskas normalizavosi. O kai pirmą, antrą mėnesį Hubertas priaugo neabejotinai užtektinai svorio į pagalbą pasikviečiau „soskiuką“. Hubertui kaip ir jo broliui, patiktų „pakaboti“ „Pieniškame debesėlyje“ kuo ilgiau... Tas mane ir gąsdino. Maišėsi „gera maitinti“ jausmas, su „bijau pavargti“. Vis dar laikausi principo – visada, kai tik nori, kiek tik nori, ir pavalgymui, ir nusiraminimui, ir atsigėrimui, ir vaistui, ir ramybei, ir ryšiui, ir jausmui. O labai kartais, tada kai norisi tik pakyboti, o gal ir reikia nurimti, bet mama tuo metu vairuoja ar pan. pasikviečiu mūsų draugiuką „soskiuką“. Kas pasikeitė? Dabar aš iš tiesų mėgaujuosi, gėdijuosi savo ankstesnės minties, kad man nepatinka maitinti, dar labiau tikiu nepaprasta pienukyje slypinčia galia ir stengsiuosi tuo geriausiu dalintis su savo sūneliu.
Hubertukui be pienuko, juoko ir maudynių dar labai patinka pokalbiai su žaisliukais, stebėti „galvom einantį“ brolį ar virtuvėje besisukančią mamą, po dienos darbų grįžusiam tėčiui „papasakoti“ visą savo dienos istoriją ( tėtis sako, plepus kaip mama). Taip pat labai patinka žaisti „sraigę“. Vienu pirštu suku nedidelius ratelius ant Huberto pilvuko ir su Marko pagalba sakau: „Kas ten eina takučiu? Ogi sraigė su namu. Eina sraigė takučiu, neša namą ant pečių. Sraige sraige, tu lėta, bet esi labai linksma“. Sakydama, kad sraigė linksma, pakutenu sūnelį. Šį žaidimą žaidžiame taip dažnai, kad išgirdęs žodelį sraigė, mažasis pradeda šypsotis.
tuomet gerai jei pasiteisino ramybės būsena, nes maniškis ir ramybės būsenoj atpila
ir aš pastoviai rodau, kas namuose - sienos, kalendorius, paveikslai, knygos 😀)) jau, turbūt, mažoji mintinai viską moka 😃 😀)) bet mums tai patinka! bendravimas beprotiškai didina ryšį 😀
maniškė atpylinėja, jeigu pavalgius per greitai pradeda makaluotis kojytėm ir rankytėm - tada viskas atgal per burnytę išeina 😀 Tiesiog kartą daktarės klausiau, ar reikia, kad atsirugtų naktį (nes išsiblaško, kaip kad tu ir sakai), o ji ir patarė: "jeigu neatpylinėja, būdama ramybės būsenoje, atrūginti naktį nereikia" - tuo vadovaujuosi ir man viskas puikiai tinka 😀
Šiaip pediatrė visada klausia, ar neatpylinėja, nes, jeigu, atpylinėtų "fontanais", netiktų mišinys, o kaip dėl mamos pienelio tokiais atvejais, tai nežinau 😀
nė truputėlio, skirsis gal tik patogesnė kitokia maitinimo padėtis... nuo dydžio niekas nepriklauso. ir kaip bebūtų tu turi mintį, jei...tai nutrauksiu. iš pradžių nebus lengva, gali ir skaudėt, ir l. skaudėt... jeigu jau iš karto yra...reik ne norėt maitint, o žinot kad gali tik maitint ir kitų variantų nėra, tada susireguliavus viskam, tikrai mėgausiesi...
Ne, tikrai iskart negalvoju apie neigiamus dalykus. Gal ne taip supratai mane 😀 Tiesiog jeigu nesimegausiu maitinimu, tada nutrauksiu. Bet manau, jog turesiu pieno ir maitinsiu savo mazaji ir busiu laimingiausia mama galedama tai daryti. Pas mane ir krutine nemaza, aisku, ne nuo to priklauso, gal tik truputeli.
Aš tai irgi, manau ir MV nesmerkia Gerdos, nei kitos mamytės pasirinkimų. Visos turim savo nuomones, ir tuo labiau neabejjoju kad darnat kažką ar nedarant, randame kitus būdus kaip kažko pasiekti. svarbiausia, kad tų būdų ieškome ir kompensuojame (nebūtinai maitinimo klausimu), va kaip minėjau man kažkaip reik išmokt bendrauti balsu su leliuku... svarbiausia akd tų būdų ieškom, kad suprantam kad reikia nuo mažens puoselėti viską ką norime, kuo tikime.
O tau, Gintare tai man norisi pasakyti, kad jau neteisingai iš anksto nusiteiki "bet jei kažkas negerai", jau iš karto turi įsitikinimą, kad gali būti negerai, o abejonės bet kuriuo klausimu, priveda prie per greitų sprendimų.
kaip minėjau man gimus pirmam sūneliui, sugebėjo pasakyti kad neturiu pieno, nes miegodamas vaikas krutino lūpytes. šita pro šalį numesta replika pasėjo tokias abejones, jei suverkė, o gal neturiu pieno? kažkas iš šeimos paantrino, turbūt neturi ir tt... iš ligoninės išrašė su mišiniu rankose... tik tiek, kad aš labai norėjau maitinti, mano gydytoja pasakė " maitini ne p..., o smegenim, grįžti namo išmeti viską ir maitini pati, artimiesiems pasakai- kad nė žodžio apie trūkumą". ir ką... maitinau beveik du metus. o jei tuo metu gydytoja būtų pasakiusi - duok vandneuko, duok arbatėlės, duok mišinuką, dar ką nors...arba irgi pakartojusi kad ne visoms lemta? aš manau kokiam 1 prcentui dėl kažkokių priežaščių gali nebūti pienuko, visos kitos gali maitint. su šia nuostata gimė ir Hubertas, ir personalas nesuabejojo... man pienukas atsirado tik 4 dieną, iki to užteko lašiukų priešpienio. vnž... svarbiausia kad aš žinojau viskas bus gerai ir jokių gal šiuo klausimu nebuvo. priešingai nei su epidūru. nuvažiavau galvodama jei neiškęsiu... kai galvoji tai ir priimi tokius sprendimus vėliau. vnž... linkiu galvoti tik teigiamai. o apie neigiamus dlaykus griežtai ne.
Aš dar nemaitinusi, bet pritarsiu Gerdai. Čia jos individuali nuomonė. Tas pats, kaip ją turime ir mes, o visos jos skirtingos. Ir tikrai nesmerkiu 😀 ir nereikia čia informacijos ar šeip ko nors. Manau nuo to maitini vaikelį ar ne ryšys nesikeičia, o meilė tuo labiau. Čia mano nuomonė 😉 Nes tiek dabar besilaukdama savo pirmojo vaikelio prisiklausiau, kad kartais jau net bloga darosi. Tos, kurios maitino tikina, kad tai neatsiejama, o tos kurios ne, sako, jog kiekviena renkasi. Uoj nuomonių begalė... Aš bandysiu kiek imanoma maitinti savo zuikelį, bet jei kažkas bus negerai nustosiu... Ne visos mes vienodos mamytės 😉
šauniai augat..
o aš perskaičiau,kad du mėnesiai ir galvoju - dar tik du?? taigi taip seniai gimė 😀
va kaip skirtingai visiem laikas bėga
aš leliukams dažniausiai dainuodavau,visokias daineles,ketureilius ir šnekėdavau pasakodavau tai,ką veikiu..kaip rengiu,kuom rengiu, aunamės kojinytę, bodžiuką ar sijonuką... vardindavau kojytes - kairė dešinė..na pasakodavau viską,ką tuo metu jiems darydavau..
o su pirmuoju vaiku tai pamenu nešiodavau jį po butą ir vardindavau visus daiktus,kuriuos turėdavom namuose: čia paveikslas,čia spinta,čia siena 😃
ryšys, be abejo, gali būti kuriamas įvairiai, kad jis nenukentėtų ir nežindant.
bet jei maitinimą vadini trauma, tiesiog, manau, kad apie žindymą turi per mažai informacijos. daug žinant apie tai, neįmanoma taip teigti 😉
dėl maitinimo ir mėgavimosi tuo, tai čia ir yra esmė išlaukti kol susiderina visa gamyba, išmoksta mažiukas tai neskaudžiai daryti, atrandi patogiausius būdus...kai susiderina viskqas ir mažiukas nelinkęs kyboti nuolat tai tikrai viskas labai paprasta, patogu ir gera.
o ryšį, žinoma, galima kurti visaip. Mes kuriam ir valgydami, kiti gal būt daugiau glosto, kiti, šnekasi. aš prisipažinsiu man labai sunku rasti žodžių ką sakyti leliukui. Glostau, liečiu, rodasu žaisliukus dažniausiai tylėdama.ir tai pati suprantu, bet sunku persiorientuot, surasti žodžius... todėl šiuo klausimu ieškau pagalbos😀 vis sraigę žaidžiu, tai pakalbėt tenka😀
Aš soskytės naktį nenaudoju. Miega šalia mažiukas ir valgo pienuką kada nori, nereik man nei sūpuot nei neišismiegoti. bet dieniniams migdymams pasikviečiu soskiuką į kompaniją, į pagalbą.
dėl atrūginimo, tai nežinau kaip ką gali patarti pediatras... aš jei neatrūginu tai jis tada tamposi lyg skranduką skaudėtų kol atrūgsta balutę, nesvarbu diena ar naktis, tai man geriau naktim dienom atrūginti, nei perrenginėti, keisti pataliukus...
o dieną šiaip irgi užmiega bevalgydamas, jei miego metas, atrūgini- išsiblaško. kaip nepažadint nežinau...
o tie pediatrų patarimai, gal jūsų neatpilinėjo mergytė... nes maniškis Markas tai nei atpilinėjo nei atsirūgdavo... man čia labai ir keista su tom balutėm vargti kai pirmam to nebuvo.
Mielas mazuliukas or nejau JAU visi du menesiai praleke? Greit laikas bega...dziugu, kad akyte pasveiko.
Man ir tokia dilema iskilo del soskiuko pirmagimis neeme ir db galvoju gal todel taip ilgai vargom su supimu migdymu? Regis viskaa patyrem,bet tiek klausimu kyla ir dar speju kils.... 😀
aciu uz virtualias sypsenas ir smagu skaityma 😀
Mielas mazuliukas or nejau JAU visi du menesiai praleke? Greit laikas bega...dziugu, kad akyte pasveiko.
Man ir tokia dilema iskilo del soskiuko pirmagimis neeme ir db galvoju gal todel taip ilgai vargom su supimu migdymu? Regis viskaa patyrem,bet tiek klausimu kyla ir dar speju kils.... 😀
aciu uz virtualias sypsenas ir smagu skaityma 😀
dėl atrūgimo - man pediatrė sakė, jog miegančio vaiko žadinti, kad atsirugtų, tikrai nereikia 😀 mes naktį, kai pavalgo (valgo kartą per naktį), nerūginam 😀
kaip šauniai augate! Taip ir jaučiasi šypsenos, gyvenančios jūsų namuose 😀
O kas dėl maitinimo - aš galiu prisipažinti, kad man maitinti nepatiko. Tas jausmas, kad kietėja krūtys miegant ar kitu metu, kai vaikas visai valgyt nenori, tas pieno pertekliaus nusitraukinėjimas dienomis ir naktimis... TAIP, aš būsiu nepopuliari, nei viena man tegul nepritaria, bet man maitinimas asocijuojasi su kažkokia trauma.
Nors maitinau vos mėnesį, tačiau su Godyte jaučiu BEPROTIŠKĄ ryšį ir tai, mano manymu, neturi nieko bendro su maitinimu iš krūties ar be jo 😀
Būkit sveikučiai! 😀 Sėkmės 😘
Na skaitant man viskas atrodo taip artima, tarsi apie mano vaiką parašyta 😀 pas mane lygiai tas pats - reikia kelti atsirūgti ir tada išsibudrina, bet deja soskytes neima, tai tenka supti ar kitokią išmonę pasitelkti.
Koks fainulka 😉 auga grazutis ir didutis. Mielai skaitesi straipsniukas, o ypac apie maitinima, nes pati noriu maitinti ir zinau, kad jei nelabai seksis reikes padirbeti 😀
Mano Pauliukui kazkur nuo pusantro menesio kai uzejo juoku ir sypsenu periodas tai tesesi iki dabar.net pravarde jam visi artimieji dave Juokutis.budavo juokimosi is sypsojimosi visa laika,ar ji perrengineji,ar pas gydytoja kasmenesinei perziurai ateini,tai tiek juokiasi ir sypsosi visiem.o va siandien buvom pas gydytoja(7 men.) proga,tai susikaupes ziuri i gydytoja ir bando nuo vystymo stalo persiverst,kalbino,kalbino daktare ji,o jis nesijuokia,sako tai kur tavo tas linksmumas kaip visada?sako jau matyt isaugo,sypsosi tik saviem.namie mum tikrai visiem daug juokiasi
aš pvz jį migdau pavalgiusį, leidžiu ir pasimėgauti kol apsnaudžia, neatimu iš karto, maitinu. bet paskui net jei užmiega turiu būtinai atrūginti, tai dažniausiai išsibudina. ir va tada ale turėčiau vėl maitinti... tai vietoj to kažkaip paima soskytę, paguldau apkamšau, paramstau😀
nelabai žinau, tiesa sakant...
pirmam labai retais atvejais gelbėdavo į espumizaną pamirkytas... bet ir gelbėjo kol tą saldumą nučiulpdavo.
o Hubertas kažkaip iš karto paragavo, tokią nukirstą, buvau dovanų gavus. bet antrą kartą jau neėmė visai. tai kažkaip netyčia pabandžiau nupirkti taisyklingos formos iš abiejų pusių avnet, pirmą kartą panaudojau užkišdama už kombinezono kraštuko ir jis nesipriešino. dabar kažkaip ima... gal pats pajuto kad jam reikia pačiulpimų, o mama savęs soskiauti nebeleidžia...net nežinau. bet jis nei labai ima nei labai spjauna. migdant paremiu merliukais visokiais, arba va kombio kraštas gelbėja, bet ir nežiaugčioja ten labai... jei jau reikėtų saldinti tai tikrai neduočiau