„Ne iš pirmo karto“. Monikos istorija

Kai susituokėm su vyru, niekaip nesiryžau gimdyti, nors vaikučio ir norėjau. Sakydavau:  „Jei kas pagimdytų, aš užauginciau“.

 

Pirmas kartas baigėsi ašaromis

Nejučia, bet vaikučiui subrendau ir pasiryžau... Nutraukiau kontraceptines tabletes ir jau kitą mėnesį  pastojau. Abu su vyru labai džiaugėmės, bet...

Vaikelis nustojo vystytis 5 savaitę, o aš pranešiojau jį  iki 11 savaitės, kol vieną dieną pradėjo teplioti. Nuvažiavom  į Kauno klinikas ir sužinojom šią liūdną žinią. Buvo ašarų pakalnės, abrazija. Ilgai negalėjau atsigauti. Parduotuvėse negalėjau praeiti pro vaikų prekių skyrius, negalėjau matyti vaikų, grįžusi namo vis verkdavau.

Viltis miršta paskutinė

Po abrazijos praėjus trims mėnesiams vėl pradėjome planuoti vaikutį ir taip taip praėjo beveik 2 metai. Praradau viltį, galvojau, kad teks kreiptis į nevaisingumo specialistus, bet vis delsiau. Per Jonines su darbo kolektyvu išvažiavom į Čekiją ir vieno žygio metu pajaučiau, kad man maudžia pilvą, pateplioja. 

Kitą dieną vaikščiojant po Prahą aš vos vilkau kojas, apėmė siaubingas nuovargis.  Jau tada  nujaučiau, kad pagaliau pasisekė, nors iki mėnesinių  buvo likusi savaitė. Mėnesinių dieną pasidariau testą ir jis patvirtino mano spėjimus. Pagaliau pamačiau taip lauktas II juosteles. Labai džiaugiausi, bet džiaugiausi tyliai, kad tik šį kartą būtų viskas gerai.

Naujiena telefonu

Vyras dirbo, tad aš mąsčiau, kaip jam pranešti šią žinią. Sugalvojau: nufotografavau testą, nusiunčiau MMS ir laukiau reakcijos. Laukiu, laukiu ir nieko.

Sulaukiau, kol grįžo iš darbo ir nieko nesakiau, pagaliau pamatė testą ant stalo, gerai nepažiūrėjęs sako: „Tai vėl prisigalvoji“ (nes kiekvieną mėnesį laukiau, tikėjausi ir testus gadinau), tik šį kartą pasakiau, kad pagaliau pasisekė. Jis apsidžiaugė, bet  bijojo džiaugtis. Paklausiau ar gavai MMS telefonu, sako,“ kažką gavau, bet nesupratau, kas ten“.  Ot, galvoju, vyrai...

Stebuklas, vardu Emilija

Nėštumo pradžioje panikavau, ar vaikelis vystosi, ar viskas gerai.  Pirma nėštumo pusė buvo sunki, kankino pykinimas, teko ir ligoninėj pagulėti. 18 sav. padarė ultragarsinį tyrimą, pasakė, kad vaikelis gerai vystosi ir  didelė tikimybė, kad bus mergaitė. Tada jau patikėjau, kad šį kartą bus viskas kitaip – tik gerai!

Visą nėštumą, vyras galima sakyti, ant rankų nešiojo : rūpinosi, saugojo, tausojo. Už tai aš jam labai dėkinga.

Kovo 8 dieną,  23.57 val (kaip aš sakau, „be 3 minučių kovo 9 dieną“) gimė dukrytė Emilija. Ir vėl ašaros, tik šį kartą džiaugsmo. Verkėm abu su vyru. Pagaliau sulaukėm mažo stebuklo.

Noriu padrąsinti mamas, kurios patyrė persileidimus ar nesivystė vaisius, tikėkite kitą kartą bus viskas gerai...

Monika, Kęstutis, Emilija

--

Konkurse dalyvauja tik prisiregistravę dalyviai.

Nori prisiregistruoti? Spausk čia

--