Kai susituokėm su vyru, niekaip nesiryžau gimdyti, nors vaikučio ir norėjau. Sakydavau: „Jei kas pagimdytų, aš užauginciau“.
Pirmas kartas baigėsi ašaromis
Nejučia, bet vaikučiui subrendau ir pasiryžau... Nutraukiau kontraceptines tabletes ir jau kitą mėnesį pastojau. Abu su vyru labai džiaugėmės, bet...
Vaikelis nustojo vystytis 5 savaitę, o aš pranešiojau jį iki 11 savaitės, kol vieną dieną pradėjo teplioti. Nuvažiavom į Kauno klinikas ir sužinojom šią liūdną žinią. Buvo ašarų pakalnės, abrazija. Ilgai negalėjau atsigauti. Parduotuvėse negalėjau praeiti pro vaikų prekių skyrius, negalėjau matyti vaikų, grįžusi namo vis verkdavau.
Viltis miršta paskutinė
Po abrazijos praėjus trims mėnesiams vėl pradėjome planuoti vaikutį ir taip taip praėjo beveik 2 metai. Praradau viltį, galvojau, kad teks kreiptis į nevaisingumo specialistus, bet vis delsiau. Per Jonines su darbo kolektyvu išvažiavom į Čekiją ir vieno žygio metu pajaučiau, kad man maudžia pilvą, pateplioja.
Kitą dieną vaikščiojant po Prahą aš vos vilkau kojas, apėmė siaubingas nuovargis. Jau tada nujaučiau, kad pagaliau pasisekė, nors iki mėnesinių buvo likusi savaitė. Mėnesinių dieną pasidariau testą ir jis patvirtino mano spėjimus. Pagaliau pamačiau taip lauktas II juosteles. Labai džiaugiausi, bet džiaugiausi tyliai, kad tik šį kartą būtų viskas gerai.
Naujiena telefonu
Vyras dirbo, tad aš mąsčiau, kaip jam pranešti šią žinią. Sugalvojau: nufotografavau testą, nusiunčiau MMS ir laukiau reakcijos. Laukiu, laukiu ir nieko.
Sulaukiau, kol grįžo iš darbo ir nieko nesakiau, pagaliau pamatė testą ant stalo, gerai nepažiūrėjęs sako: „Tai vėl prisigalvoji“ (nes kiekvieną mėnesį laukiau, tikėjausi ir testus gadinau), tik šį kartą pasakiau, kad pagaliau pasisekė. Jis apsidžiaugė, bet bijojo džiaugtis. Paklausiau ar gavai MMS telefonu, sako,“ kažką gavau, bet nesupratau, kas ten“. Ot, galvoju, vyrai...
Stebuklas, vardu Emilija
Nėštumo pradžioje panikavau, ar vaikelis vystosi, ar viskas gerai. Pirma nėštumo pusė buvo sunki, kankino pykinimas, teko ir ligoninėj pagulėti. 18 sav. padarė ultragarsinį tyrimą, pasakė, kad vaikelis gerai vystosi ir didelė tikimybė, kad bus mergaitė. Tada jau patikėjau, kad šį kartą bus viskas kitaip – tik gerai!
Visą nėštumą, vyras galima sakyti, ant rankų nešiojo : rūpinosi, saugojo, tausojo. Už tai aš jam labai dėkinga.
Kovo 8 dieną, 23.57 val (kaip aš sakau, „be 3 minučių kovo 9 dieną“) gimė dukrytė Emilija. Ir vėl ašaros, tik šį kartą džiaugsmo. Verkėm abu su vyru. Pagaliau sulaukėm mažo stebuklo.
Noriu padrąsinti mamas, kurios patyrė persileidimus ar nesivystė vaisius, tikėkite kitą kartą bus viskas gerai...
Monika, Kęstutis, Emilija
--
Konkurse dalyvauja tik prisiregistravę dalyviai.
Nori prisiregistruoti? Spausk čia
--
Laida nuostabi 😀 Sirdziai gera buvo ziureti i tokius nuostabius tevelius 😀 Ne vien asara ir is mano akiu isriedejo. Linkiu teveliams stiprybes 😀
nu tikrai taip
dieve kaip nuostabu
as ir apsiverkiau.prisiminiau savo gimdyma.
net apsiverkiau kaip grazu
Linkiu jums laimes auginti mazaja stebukleli 😀
Saunuoliai! Sekmes Jums😀
Liudna istorija su laiminga pabaiga.
Svarbiausia viskas baigėsi gerai. Reikia tikėti ir laukti tik geriausio. Galiausiai viskas virsta tikrove. Sėkmės Jums kuo didžiausios
Visekeriopos sėkmės.
Pupele7. Lyg skaityciau savo istorija.. Puikiai viska supratau. Bet dziugu, kad dabar viskas gerai 😀 matyt,turejome tai patirti,kad taptume stipresnes ir dar labiau myletume ir vertintume savo stebukliukus,kuriuos jau turime salia saves.. Sekmes,aukit laimingos!
didizausios sekmes 😀
Patriau ta pati ☹ bet viskas baigesi taip pat😀 ir taip pat ta pacia diena musu stebukliukas isvydo pasauli😀 linkiu kuo geresniu ir laimingesniu metu 😀
palinkeciau kad dar vienas ir dar vienas ateitu ir pasiliktu 😀
Daug daug jums geru metuku 😀 Suprantu nes pati savaja gavau is dangaus,nekitaip 😀
Aciu uz palaikyma. Visoms mamytems: esamoms ir busimoms sekmes ir sveiku, graziu vaikuciu : )
neimanoma nusakyti to ka jauti prarades vaikeli....moteriai,tuo labiau motinai tai begalo sunku.kai man taip nutiko pykau ant viso pasaulio.maniau kad niekas manes nesupranta...
Patyriau ta pati ☹ apie pirmaji leliuka suzinojom iskart po vestuviu,taciau pasidziaugem pora savaiteliu ir vaikutis nustojo vystytis.turbut pats baisiausias jausmas,kai lauki leliuko,o jis nebesivysto ir prievarta is taves isvalomas.
dabar jau 34sav musu naujam kudikeliui.jau zinau,kad kas beatsitiktu jis jau isgyventu ir pats.
stebuklu vadinti toki reiskini yra per maza.tik patyres persileidima supranta,kad leliuko krutejimas tavyje ir zinojimas,kad jis vystosi ir jam viskas gerai yra netgi ne stebuklas,o sis tas daugiau.manau zodziais,kad ir kokie jie skambus butu to apibudinti neimanoma 😀
Svarbu viskas gerai baigesi. Sveikinu!
graudinga istorija...bet su laiminga pabaiga