Tikiu, pasakysite - tikrai ne. Tačiau, pripažinkime, dažnai neverta iš degtuko skaldyti malkų vežimo ir kartais paprasčiausiai nusileisti. Visgi mūsų, moterų įgimtas bruožas – mūsų teisybės viršenybė, nors ne visada būname teisios.
Kartu gyvenant, kai supa buitis, kartais ginčų židiniu tampa visiškai nereikšmingi kasdieniški dalykai. Karšto būdo sutuoktiniai kompromisą ras sunkiau, tačiau jei vienas šeimoje yra ramesnio būdo, antrasis gali paprasti, savo antrą pusę ignoruoti, žinodamas, kad ši nusileis.
Tačiau visuomet geriausia išsiaiškinti, bet ne visada tai pavyksta. Man labai patiko vienas pasakymas, kuris teigia, kad žmonės dažnai persipyksta, apsišlifuoja ir gyvena lengviau, žinodami savo antrų pusių „aštrius kampus“.
Mano nuomonė būtų tokia – visuomet reikia išklausyti antrosios pusės, nepulti aklai įrodinėti savo tiesos, juk nuolat bambanti dėl, anot vyrų „menkniekių“ moteris – tikrai ilgainiui gali prarasti dalį savo žavesio. Kur kas geriau konfliktuose ieškoti kompromiso, nebijoti pripažinti klydus (jei taip yra), kartais nusileisti, suprantant, kad teisus žmogus tas, kuris geba pripažinti savo klaidas.
Tačiau, nors realiai ir galvoju taip, tačiau gyvenimiškose situacijose dažnai suveikia paleistas "žvirblis", kai žodis eina pirma ir neapgalvotas.
O kaip jūsų šeimoje - ar lengvai prieinate kompromisą, kad ir kasdieniškoje situacijoje? Kokie jūsų būdai, kaip susiderinote, gal radote būdą, kuriuo sutartinai sprendžiate šeimoje iškilusias dilemas?
Manau, tikrai kartais nusileisti nėra joks savigabos paminimas, o protingas žingsnis santykių peripetijose. Kas pasikeitė pragyvenus kažkiek metų kartu?
Roberta
Nepasakyčiau, kad lenvai prieiname kompromisą-tenka pasiginčyti.Ypač taip buvo kaip rengiamės būstą.Kaip pavyzdys, teko vos ne su ašarom įrodinėt, kodėl virtuvėj kartu su svetaine neužtenka tik vieno atidaromo lango ir pan.Na, o gyvenant santuokoje aš išmokau nusileisti 😀ir pripažinti ,kad esu ar buvau neteisi.Netgi atsiprašyti vyro.Prieš tai buvo nebūdinga😀
Ach tos MOTERYS ,paineva su jomis...Mano seimoje kaip ne keista kas pirmoje buvo kasdienybe,konfliktai retas svecias,na,net jei jie ir buna as uzsiplieskiu greit,vyras ramesnis,net nezinau nelabai reikia nusileidimo,nurimastam savaime...
o kas pasikeite pragyvenus kazkiek kartu-o gi nieko 😀
sveikos. na mano seimoje yra taip kad daugiau nusileidziu as, bet buna ir taip kad uzsispiriu kaip ozka, tik tam kad patikrinciau ar vyras irgi gali paminti savo principus ir nusileisti vardan sventos ramybes seimoje 😉 labai nenoriu kad musu vaikelis matytu besibarancius tevus, nors jis ir mazutis dar bet vistiek jaucia jei kas ne taip tai ir jis buna neramus. o as turiu keleta gudrybiu kurios man padeda visada viska gauti ko noriu ir nesvarbu ar gausiu sendien ar ryt ar tik po savaites bet virsus vistiek buna mano 😀 r barniu nereikia 😀 ir kieviena patvirtinsite kad iki vestuviu vyrai labiau stengesi ytikti o jau kai ziedai sumainyti atsipalaiduoja 😀